| Kitas svarbus sovietų režimo dėmesio objektas, taip pat turėjęs paspartinti visuomenės sekuliarizaciją, – tai vadinamosios civilinės apeigos, susijusios su svarbiausiais gyvenimo įvykiais. Tikėtasi, kad jos taps alternatyva atitinkamiems krikšto, sutvirtinimo, santuokos sakramentams. Krikštynas turėjo pakeisti vardynos, sutvirtinimą – jaunimo dienos (labiau prigijo liuteronų aplinkoje), bažnytinę santuoką – komjaunuoliškos vestuvės. Civilinių apeigų diegimu aktyviau rūpintis pradėta nuo 1963 m., kai ši tema imta svarstyti spaudoje42, prie LSSR Kultūros ministerijos įkurta Civilinės metrikacijos reikalų taryba. 1964 m. pavasarį specialiai šiam klausimui aptarti buvo surengta sąjunginė konferencija.
Nepaisant LKP pastangų suaktyvinti ateistinę indoktrinaciją, 1962 m. vasarą ateistinio darbo būklę LSSR tikrinusi SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus brigada rado daug trūkumų ir siūlė imtis papildomų priemonių. 1963 m. vasarį ateistinės propagandos padėtį ir jos pagerinimo būdus svarstė LKP CK plenumas. Šiame plenume kalbėjęs vieno iš SSKP CK Ideologinio skyriaus sektorių vedėjas Morozovas akcentavo, kad ateistinis auklėjimas Lietuvoje turi ypatingą, pirmaeilę reikšmę. Pavojingiausia jam atrodė tai, kad dėl dvasininkų prisitaikymo prie pakitusių socialinių sąlygų daugumai ateistų ir partijos darbuotojų Bažnyčia nebėra rimtas priešininkas, jie nebemato religijos žalos ir jos atžvilgiu pasidarė geranoriški43. SSKP CK atstovo išvadoms ir pareikštai ateistinio darbo kritikai be išlygų pritarė LKP vadovybė su A. Sniečkumi priešakyje. Plenumas patvirtino nutarimą „Ateistinis dirbančiųjų auklėjimas – visos partijos ideologinė užduotis“44.
O po metų, 1964 m. gegužės 11 d., LKP CK biuras patvirtino dar vieną konkrečių priemonių, kaip pagerinti ateistinį visuomenės auklėjimą, planą45. Pagal jį buvo numatyta mokslinio ateizmo pagrindus dėstyti ne tik aukštosiose mokyklose, bet ir medicinos, pedagoginio, kultūrinio bei muzikinio profilio technikumuose; organizuoti nuolat veikiančius ateistinius seminarus medicinos darbuotojams, mokytojams, pionierių vadovams ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojams. LKS įpareigota kasmet sukurti ne mažiau kaip vieną dviejų dalių dokumentinį kino filmą bei įgarsinti lietuviškai visus Lietuvoje rodomus kitose kino studijose sukurtus kino filmus ateistine tematika. Televizija ir radijas įpareigoti ne tik stiprinti ateistinę propagandą, bet ir transliuoti daugiau patrauklių laidų sekmadieniais. Nurodyta surengti bendrą Kultūros ministerijos, valstybinių kinematografijos ir spaudos komitetų bei kūrybinių sąjungų atstovų pasitarimą, kuriame būtų apsvarstyta, kaip padidinti literatūros ir meno vaidmenį ateistinėje propagandoje; surengti konkursus geriausiam ateistiniam literatūros, dramos, kino ir dailės kūriniui išaiškinti; sistemingai rengti antireliginių dailės kūrinių parodas.
Priėmus šiuos nutarimus ateistinė propaganda Lietuvoje pasiekė intensyvumo viršūnę. Visų pirma buvo kreipiama daugiau dėmesio į meno galimybes šioje srityje. Nors tarp Lietuvoje 7-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje išleistų grožinės literatūros kūrinių ateistine tematika vyravo vertimai, pasirodė ir keletas stiprų antibažnytinį-antireliginį atspalvį turėjusių lie-
___
42 Pečiūra P. Kad varpai nutiltų // Literatūra ir menas, 1963, sausio 26.
43 1963 m. vasario 12–13 d. vykusio LKP CK plenumo stenograma // LYA LKP DS F. 1771, ap. 228, b. 277, l. 172.
44 1963 m. vasario 12–13 d. vykusio LKP CK plenumo protokolas // Ten pat, b. 275, l. 20–35.
45 1964 m. gegužės 11 d. LKP CK Prezidiumo nutarimas // Ten pat, b. 748, l. 350–360. |
dizainas ir programavimas giriaus