Galėtume sakyti, kad išeivijos istorikas savo epistempologine pozicija suvokia pažinimą kaip bendro evoliucijos proceso etapą. Tai kosmologinis požiūris į pažinimą.

V. Trumpos istorijos samprata labai skiriasi nuo pažangos teorijos. Istorijos procese¹, kaip "daugingoje vienovėje", bet koks raidos momentas pripažįstamas kokybiškai lygiavertis bet kokiam kitam ir nė vienas nelaikomas priemone ar perėjimu prie galutinės pabaigos, empiriniai momentai turi skirtingą vertę ir vertingi tiek, kiek visa-ko-vienybė (всеединство) atsiskleidžia juose. Bet kurio individo istorija turi savyje išsamiausią visa-ko-vienybės atsiskleidimo momentą, kuris yra raidos epogėjus. Bet koks istorijos individas (asmenybė, šeima, tauta, kultūra, žmonija, pasaulis, kosmosas, makrokosmosas, Dievas, kaip absoliuti individualybė) pats savaime yra visuotinis vienis (всемирное целое) viename iš savo individualių nepakartojamų aspektų. Todėl istorijos būties sferą sudaro vienas kitą persmelkiantys ir kartu laisvai besivystantys subjektai, nes kiekviename jų nėra jokių išorinių santykių. Taigi L. Karsavinas neigia istorijos tyrinėjimų priežastingumo koncepciją. Tai svarbu istorijos metodologijos požiūriu. L. Karsavinas mano, kad "aukščiausias istorinio mąstymo tikslas yra tai, kad būtų apmąstytas visas kosmosas, visa sukurta visa-ko-vienovė kaip vieningas besivystantis subjektas. Šiauriąja šio termino prasme istorija tiria "žmonijos, kaip vieningo visaerdviško ir visalaikiško subjekto, raidą" (10; 357). L. Karsavinui "raida" - tai procesas, kuriame kažkoks "vienis" (целое) (organizmas, psichinis gyvenimas, o V. Trumpos žodžiais, žmogaus dvasinis gyvenimas) nuolat keičiasi, "nulatos atsiskleidžia kokybiškai skirtingu, tuomet atsiskleidimas vyksta iš vidaus, iš paties savęs, o ne per papildymą iš išorės" (10; 357). Raidos pastovumas rodo, kad besivystantis objektas nesusideda iš atskirų dalių, iš atomų, o sudaro vieningą subjektą, kuris nesiskiria nuo savo raidos, bet yra realus joje ir todėl visalaikiškas, visaerdviškas, visakokybiškas, visuotinis" (10; 357). L. Karsavinas neigia substancijos idėją kaip principą, besiskiriantį nuo proceso. Raidos tikslas-būtybės, kaip absoliučios individualybės, kosminio visa-ko-vienovės realizacija. Taigi visas istorijos procesas yra dievžmogiškas. Tai istorijos metafizika ta prasme, kad iš visuminio konkretaus istorijos proceso pažinimo ir vaizdavimo siekiama atskleisti šio proceso prasmę.

V. Trumpa, sekdamas L. Karsavinu, taip pat neigia priežastingumo koncepciją ir istorijos procesą interpretuoja kaip "daugingos vienovės"