resnevičius pabandė paaiškinti susidorojimą su šv. Vaitiekumi, o jam paantrino istorikai A. Nikžentaitis⁴ ir E. Usačiovaitė. Šv. Brunonas tokių interpretacijų dar nesulaukė. Nors pati paprotinė teisė ir yra šiek tiek tyrinėta, iki šiol istorikams labiausiai rūpėjo atskleisti jos santykį su kodifikuota teise, nustatyti, kiek lietuvių paprotinė teisė atsispindėjo Lietuvos Statutuose ir apskritai daug jėgų atiduota įrodinėjant, kad Lietuvos Statutai yra ne kokios nors gretimos šalies recepcija, o savarankiška teisė, kuri natūraliai turėjo tam tikrų sąlyčio taškų su gretimų šalių teise⁵. Nepaisant to, laikotarpis iki Pirmojo Lietuvos Statuto dar nėra pakankamai gerai ištyrinėtas, nors nustatyta, kokie buvo Statuto šaltiniai, žinoma, kaip gimė jo idėja, kaip ji buvo įgyvendinta, ir taip toliau⁶.

Šaltiniai apie kraujo kerštą

Kadangi čia bus kalbama apie kraujo keršto paprotį, tikslinga labai trumpai apžvelgti tą paprotį užfiksavusius šaltinius.

Vieni iš seniausių tokio pobūdžio šaltinių yra 1261 ir 1284 metų Kryžiuočių ordino privilegijos, išduotos apsikrikštijusiems prūsų didžiūnams Gedunui ir Blivotui⁷ (į tai dėmesį buvo atkreipęs dar H. Łowmianskis⁸). Privilegijose teigiama, jog minėti prūsai vietoj kraujo bausmės už piktadarystes (kaklas už kaklą) gali reikalauti piniginės kompensacijos, žinoma, jeigu tam bus noro⁹. Taigi akivaizdu, kad nors to meto Prūsijoje Ordinas ir Bažnyčia gana griežtai kovojo su vadinamosiomis pagoniškomis negerovėmis, kraujo keršto paprotys dar buvo gajus. Faktiškai jis buvo gajus dar kurį laiką, bent jau iki platesnių teisinių sąvadų, tokių kaip Jura Prutenorus, atsiradimo.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ir Mindaugo nužudymą reikėtų vertinti kaip nusižengimą paprotinei teisei (esą jis panoro savo vasalo Daumanto žmonos)¹⁰.

Kitas šaltinis, kuris šneka apie baltuose gyvavusį kraujo keršto paprotį, yra Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Kronikininkas pažymi, kad […] jeigu jų žemėje (t. y. Prūsijoje – M. Š.) žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo gimi-

___

4 Beresnevičius G. Šventasis Vaitiekus Prūsijoje // Naujasis Židinys-Aidai. 1991, Nr. 4, p. 19–24. Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996,
p. 33–34.

5 Plg. Andriulis V. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės ištakos (1) // Socialistinė teisė. 1988, Nr. 3,
p. 39–45. To paties. LDK teisės ištakos (2) // Ibidem, 1988, Nr. 4, p. 45–51.

6 Lietuvos Statutams yra skirta didžiulė istoriografija. Jos išvardijimas – ne šio straipsnio tikslas.

7 Codex diplomaticus Warmiensis (sud. C. P. Woelky, J. M. Saage). Mainz, 1864, Bd. II, p. 555 (toliau – CDW); Preussisches Urkundenbuch: Politische abtheilung (sud. A. Seraphim). Königsberg, 1909, Bd. I,
p. 277–278 (toliau – PUB).

8 Łowmianski H. Op. cit., s. 419–420.

9 CDW. Bd. II, p. 555. (1261 m. privilegija Gedunui): […] Is, qui necis reus fuerit, collum pro collo, manum pro manu reddere teneatur [čia ir toliau pabraukta mano – M. Š.], tamen suorum arbitrij sit permutare, si pro eo decreuerint aliquam summam pecunie acceptare […]. Plg.: PUB. Bd. I, p. 277–278 (1284 m. privilegija Blivotui): […] Si quis vero ipsum, quod absit, occiderit aut membrum mutilaverit, reus huius facti collum pro collo aut manum pro manu reddet. Tamen in suorum arbitrio sit parentum, si pro ipso pecuniam voluerint acceptare […].