1507 m. Žygimanto Senojo visai LDK žydų bendruomenei patvirtinta 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydams 

„... jei tarp pačių žydų prasidėtų nesutarimai ir ginčai, mūsų miesto teisėjas negali iš jų imti jokios teismo rinkliavos, o tik mes arba mūsų seniūnas, jei juos teistų; o jei kas iš jų įvykdytų nusikaltimą ar pažeidimą, tokį teismą paliekame sau (didžiajam kunigaikščiui – J. Š.).“40   

 „... Taip pat jei žydas važiuotų per mūsų valstybę, niekas negali jam trukdyti. O jei vežtų kokių daiktų pardavimui, privalo mokėti muito mokestį visose nustatytose muitinėse, kaip ir kiti juos moka.“41

Net trečdalis Vytauto Didžiojo privilegijos punktų skirti paskolų suteikimo / grąžinimo principams42.

Taip pat duodamas leidimas, kad „... žydai laisvai pardavinėtų ir pirktų bet kurį daiktą...“43   1507m. Žygimanto Senojo Trakų karaimams patvirtinta 1441 m. Kazimiero privilegija Trakų karaimams 

„... nesutarimus, iškilusius tarp pačių žydų (karaimų – J. Š.), turi teisti pačių žydų (karaimų – J. Š.) vaitas, kurį su mūsų leidimu paskirs ar išrinks mūsų Trakų vaivada. Visuose kituose ieškiniuose ir reikaluose, kurie priklauso pilies teismui, jei jie patys ką pakvies ar bus pakviesti, turi būti teisiami Trakų vaivados ar jo vietininko.“44 

„... šitos [privilegijos] galia suteikiame [karaimams – J. Š.] amžiams ramiai ir taikiai keliauti žeme ir plaukti vandeniu per visas muitines kaip mūsų, taip ir kitų dvasiškių ar pasaulietinį kunigaikščių, ... per LDK ir valdas ir žemes, jai priklausančias, prekiauti nemokant jokio muito mokesčio, tokiu pat papročiu, kaip esame dovanoję šiam Trakų miestui, kaip ir Vilniui.“45  

Minėtų privilegijų žydams atitikmenys greičiausiai yra kelios karaimams suteiktos lengvatos: „... Taip pat dovanojame ir suteikiame šitiems žydams (karaimams – J. Š.) laisvę paleisti ir ganyti gyvulius ir jaučius tose pievose ir laukuose, kuriuose nuo seno turėjo laikymus ir ganyklas. ... Be to, išleidžiame ir išlaisviname pačius Trakų žydus (karaimus – J. Š.) nuo derliaus pjovimo ir rinkimo mūsų laukuose...“46

Absoliutus privilegijų normų nesuderinamumas. Logiškai vienas kitą gali papildyti tik privilegijų straipsniai, aptariantys muito mokesčio mokėjimą ir atleidimą nuo jo. Kaip tik karaimų atleidimas nuo muito mokesčio greičiausiai ir buvo ta tik karaimams suteikta lengvata, kurią ėmė savintis Trakų žydai, galėję prisidengti termino žydas dviprasmiškumu. Kitos privilegijų normos fiksuoja skirtingo rango valstybės pareigūnų jurisdikciją bei normuoja skirtingų pakraipų ūkinę veiklą. Tai, kad 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydams turinys nesisieja su vėlesnėmis karaimų privilegijomis ir ji yra suteikta net dešimčia metų anksčiau, nei manoma karaimus įsikūrus Lietuvoje, pastebėjo karaimų teisine padėtimi LDK domėjęsi V. Raudeliūnas ir R. Firkovičius47. Tačiau atmetę, jų manymu, abejotino tikrumo Vytauto Didžiojo privilegiją žydams, pirmąjį dokumentą, nustatantį karaimų teisinę padėtį Lietuvoje, pripažino 1441 m. kovo 27 d. Kazimiero privilegiją. Su šiuo teiginiu reikia sutikti. Tačiau Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydams suteikimo aplinkybės ir autentiškumas jau pagrįstai įrodytas S. Lazutkos ir E. Gudavičiaus48. Tuo tarpu Trakų, kaip ir visiems LDK, žydams Vytauto Didžiojo privilegija buvo oficialiai pa-