| niaus stačiatikių dvasinė konsistorija (toliau – VSDK). LSVT nariai, laikantis 1917–1918 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios visuotinio susirinkimo nuostatų, 1921 m. buvo išrinkti Lietuvos vyskupijos visuotiniame susirinkime. VSDK narių kandidatūros nuo 1923 m. buvo teikiamos Vilniaus ir Lydos arkivyskupo bei tvirtinamos Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovybės ir valdžios įstaigų, t. y. narių renkamumo principas pakeistas skyrimu į pareigas. Vilniaus stačiatikių dvasininkijos gretose kilus diskusijoms šiuo klausimu, 1923 m. rugsėjo 12 d. Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodas atmetė arkivyskupo Teodosijaus paklausimą dėl galimybės atkurti renkamą vyskupijos tarybą motyvuodamas, jog to nenumato 1922 m. sausio 30 d. „Lenkijos vyriausybės ir Lenkijos stačiatikių bažnyčios santykių laikinosios taisyklės“. Pastarąsias galėjo pakeisti tik Lenkijos stačiatikių bažnyčios visuotinis susirinkimas13, tačiau šalies vyriausybė neleido jo sušaukti iki 1938 m.
Kitas svarbus akcentas – kalendoriaus reforma. 1924 m. Lenkijos stačiatikių bažnyčia, Konstantinopolio patriarchato pavyzdžiu, įvedė naujo stiliaus (Grigaliaus) kalendorių. 1924 m. gegužės 17 d. Varšuvos metropolitas Dionisijus nurodė Vilniaus arkivyskupui Teodosijui įgyvendinti kalendoriaus reformą Vilniaus stačiatikių vyskupijoje14. Maskvos patriarchato šalininkai minėtą reformą laikė neteisėta ir bažnytiniame gyvenime laikėsi senojo stiliaus (Julijaus) kalendoriaus.
Išvardytų priežasčių pakako, kad Vilniaus mieste susitelktų stačiatikių bendruomenė, priešiškai nusiteikusi įvykusioms permainoms ir pasirengusi viešai deklaruoti ištikimybę nušalintajam arkivyskupui Eleuterijui, Maskvos patriarchatui ir senosioms vertybėms.
2. Vilniaus šv. Kotrynos parapijos įkūrimo aplinkybės 1924–1925 metais
Vilniaus šv. Kotrynos parapijos įkūrimas apibrėžtinas kaip veiksmas, kilęs stačiatikių bendruomenėje „iš apačios“, parapijiečių (pasauliečių) iniciatyva. Pažymėtina, kad šis veiksmas neįgavo „masinio“ palaikymo. Manytina, jog taip atsitiko dėl to, kad nebuvo gauta paramos „iš viršaus“, t. y. Vilniaus stačiatikių dvasininkijos, kuri, išskyrus retas išimtis, nesipriešino Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovybei ir greitai prisitaikė prie permainų bei naujo vyskupijos vadovo Teodosijaus. Pavyzdžiui, prolenkiškai orientuotoje VSDK darbavosi buvęs LSVT narys protojerėjus Aleksandras Sosnovskis. Greičiausiai šventikų „susitaikymo“ pavyzdys pasirodė užkrečiamas daugumai Vilniaus miesto stačiatikių bendruomenės.
Visgi opozicija arkivyskupui Teodosijui ir VSDK, nors ir neįtakinga, egzistavo. Jai neleido užgesti ir intensyviai palaikė Lietuvoje apsigyvenęs ir pretenzijų į valdytos vyskupijos dalį neatsisakęs arkivyskupas Eleuterijus. Jis toliau titulavosi „Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupu“, nors faktiškai gyveno Kaune. Eleuterijus ne kartą raštu kreipėsi į Rytų Lietuvos stačiatikių dvasininkus ir bendruomenę, kviesdamas nepaklusti Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovybei ir boikotuoti jos nutarimus. Pavyzdžiui, 1923 m. vasario 26 d. Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodo posėdyje jo „destruktyvia“ veikla skundėsi laikinasis Vilniaus stačiatikių vyskupijos valdytojas vyskupas Aleksijus15, 1923 m. liepos 4 d. – arkivyskupas Teodosijus16.
___
13 1923 m. rugsėjo 12 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 401 // Ibid, l. 62.
14 1924 m. gegužės 17 d. Lenkijos stačiatikių metropolito Dionisijaus pranešimas Nr. 732 Vilniaus ir Lydos arkivyskupui Teodosijui // Ibid, b. 27, l. 28; pamaldos, laikantis senojo stiliaus kalendoriaus, nebuvo visiškai uždraustos, tačiau tik parapijiečių pageidavimu ir tik greta privalomo naujojo stiliaus.
15 1923 m. vasario 28 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 77 laikinajam Vilniaus vyskupui Aleksijui // Ibid, b. 24, l. 30.
16 1923 m. liepos 8 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 254 Vilniaus ir Lydos arkivyskupui Teodosijui // Ibid, b. 24, l. 48. |
dizainas ir programavimas giriaus