Chronologiškai straipsnis apsiriboja laikotarpiu nuo 1861 iki 1904 m. Tačiau Rusijos imperijos bajorijos politiniam transformavimuisi ne mažiau svarbus yra vėlesnis laikmetis – 1905–1917 m., kai bajorus kaip luomą reprezentavo politinė „Suvienytos bajorijos“ organizacija. Bet šis klausimas yra labai platus, todėl jį nagrinėti šiame straipsnyje atsisakėme.

1. Rusų bajorija – istoriografijos objektas

Rusijos aukštuomenė istoriografijos objektu tapo jau XIX a., tačiau, savaime suprantama, rimtesnė mokslinė analizė buvo skirta chronologiškai ankstesniam Rusijos istorijos periodui. Tie, kurie stengėsi kažką pasakyti apie savo laiko aukštuomenę, darė tai daugiau kaip liudininkai, publicistai, pagaliau politologai, o ne istorikai. Bet koks poreforminės bajorijos vertinimas neperžengė subjektyvumo ribų, todėl kalbėti apie rimtą mokslinę šio laikotarpio analizę negalima¹.

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Rusijos aukštuomenės istoriją pradėjo tyrinėti tarybiniai istorikai, dažnai turėdami tikslą neigiamai vaizduoti bajorijos vaidmenį XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios Rusijos istorijoje. Tačiau tai nereiškia, kad dabartinė istoriografija turi atmesti, kaip neobjektyvius ir neteisingus, tarybinės istoriografijos darbus. Turime konstatuoti faktą, kad tarybinės istoriografijos laimėjimai, pirmiausia faktografijos prasme, buvo pakankamai svarūs ir reikšmingi, o kai kurie darbai iki šiol turi išliekamąją vertę, jais naudojasi mūsų laikų tyrinėtojai.

Tarybinė istoriografija bajorijos istoriją pradėjo tyrinėti gana vėlai. Nei V. Lenino, nei J. Stalino laikai tam nesudarė palankių galimybių. XIX a. buvo suvokiamas kaip revoliucinių judėjimų laikotarpis. Padėtis pradėjo keistis šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai bendra atmosfera TSRS sušvelnėjo. Tarybinė istoriografija, kaip ir buvo galima tikėtis, pradėjo domėtis pirmiausia Rusijos bajorijos ekonomine ir socialine istorija².

Persilaužimo laikotarpiu tapo aštuntasis dešimtmetis, kai istorikai pradėjo tyrinėti aukštuomenės luomo politinę istoriją. Ir čia rimčiausių laimėjimų pasiekė TSRS Mokslų akademijos Istorijos instituto Leningrado skyriaus istorikai. Manytume, kad galima kalbėti apie atskirą „Leningrado mokyklą“, kuri tyrinėjo Rusijos istoriją nuo 1861 iki 1917 m. Žymiausi mokyklos atstovai buvo J. Solovjovas ir V. Djakinas. Pirmasis išleido visą seriją monografijų, skirtų Rusijos patvaldystės ir bajorijos santykiams XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje³.

J. Solovjovo monografijos remiasi gausybe

_______________________________________________________

1 Iš reikšmingesnių to laikotarpio tyrinėtojų ir publicistų galime paminėti: И. Д. Кашкаров. Дворянское дело. Санкт-Петербург, 1888; А. И. Елишев. Дворянское дело. Москва, 1898; А. Д. Пазухин. Современное состояние России и сословный вопрос. Москва, 1886; Н. П. Семёнов. Наше дворянство. Санкт-Петербург, 1899.

2 А. М. Анфимов. Частновладельческое лесное хозяйство в России в конце XIX–начале XX века // Исторические записки. 1958. Т. 64; А. М. Анфимов. Крупное помещичье хозяйство eвропейской России. Москва, 1969; Л. П. Минарик. Экономическая характеристика крупнейших земельных собственников России конца XIX–начала XX в. Москва, 1971; Н. А. Проскурякова. Размещение и структура дворянского землевладения в eвропейской России в конце XIX–начале XX века // История СССР. 1971, № 1.

3 Ю. Б. Соловьёв. Самодержавие и дворянство в конце XIX века. Ленинград, 1973. Ю. Б. Соловьёв. Самодержавие и дворянство в 1902–1907 г. г. Ленинград, 1981; Ю. Б. Соловьёв. Самодержавие и дворянство в 1907–1914 г. г. Ленинград, 1990.