2.1. Istorija vaizdo ir garso „tironijoje“

Svarbiausi audiovizualinės istorijos komponentai: istorinis pranešimo turinys ir audiovizualinė kalba. Audiovizualinė kalba – tai išraiškos būdas, sukuriamas maišant bei montuojant vaizdus ir garsus. Ji kuriama ir perteikiama tik elektronine technika. Audiovizualinė kalba kaip komunikacijos priemonė labai skiriasi nuo verbalinės. Pastaroji – konceptuali, logiška, argumentuota, t. y. atitinkanti racionalią logiką, audiovizualinė kalba – asociatyvi, atitinkanti afektinę logiką (vok. Affektlogik)¹².

Atkuriantieji ir perteikiantieji istoriją audiovizualinėmis priemonėmis privalo atsižvelgti ne tik į sukurtos kalbos galimybes, bet ir į jos suvokimo specifiką – žiūrovų reakcijų tyrimai rodo, jog vaizdo ir garso pranešimai pirmiausia veikia emocijas. Be to, masinės komunikacijos procesai labai priklauso nuo informacijos pateikimo kokybės. Blogas kalbančiojo garso įrašas, nesklandi kalba, pernelyg greitas jos tempas, faktų ar skaičių perteklius ir pan. – tai keli iš garsinės informacijos pateikimo „defektų“, sunkinančių komunikacijos procesą.

Kita audiovizualinės istorijos ypatybė ta, kad jai konstruoti būtina akustinė ir vaizdinė informacija. Ypač daug problemų kyla dėl vaizdinės medžiagos – jos nesant negalima dokumentiškai pateikti istorinių turinių, atrandant naujų vaizdo dokumentų neretai keičiasi laidos ar filmo konceptas¹³. Vizualumą amerikiečių istorinių filmų tyrėjas Robertas A. Rosenstone’as įvardija kaip vieną iš dokumentinės istorijos kine ir TV „tironų“, kuriam privaloma nusilenkti¹⁴. Būtent jis lemia, kad audiovizualinė istorija nėra verbaline kalba sukurtos mokslinės istoriografijos „vertimas“ į kitą kalbą.

Garsinės informacijos svarbos taip pat negalima nuvertinti. Vaizdai teikia specifinio pobūdžio informaciją (landšaftai, detalės, scenos, personalijų gestikuliacija bei mimika) ir negali patenkinti žiūrovo „apetito“ datoms, o verbalinė informacija neretai suteikia istorijai kine ar televizijoje faktologiškumo, refleksijos, analizės ir argumentavimo požymių. Ypač analitinėse TV laidose garsinė informacija yra lemiančioji.

Apibendrinant galima teigti, jog dokumentinės istorijos formos susideda iš tam tikrų pagrindinių elementų, kurie gali būti skiriami į šias grupes:

1. Su tema susiję nauji kadrai. Šiai grupei priklauso personalijos: įvykių liudininkai ar ekspertai. Taip pat prie naujų kadrų priskirtini veiksmo vietų, landšaftų ar objektų, susijusių su tema, vaizdai bei vaidybinės scenos. Pažymėtina, kad pastarųjų naudojimas dokumentinėse istorijos formose yra problemiškas, tačiau kartais, kai nėra jokios istorinės medžiagos, neišvengiamas.

2. Archyviniai kadrai (įskaitant istorinių vaidybinių filmų fragmentus). Filmai, naudojantys šią medžiagą, vadinami kompiliaciniais ar montažiniais.

3. Multiplikacinės priemonės optiniam paaiškinimui.

4. Statiški vaizdai (dokumentai, rankraščiai, dokumentinės nuotraukos, žemėlapiai). Juostos, naudojančios šiuos vaizdus, įvardijamos kaip ikonografinės¹⁵.

5. Garso įrašai.

___

12 Hoekstra H. Audiovisuelle Sprache und Kultur – Moralische Bildung // Neue Medien – Mehr Verantwortung! Analysen und pädagogische Handreichungen zur ethischen Medienerziehung in Schule und Jugendarbeit / Hg. F. Schmälzle. Bundeszentrale für politische Bildung, 1996, S. 76.

13 Schmidt P. C. Die historische Reportage // Geschichte im Fernsehen, S. 77–78. Tie praeities laikotarpiai, kuriems pavaizduoti stokojama vaizdinės medžiagos, labiau „prašosi“ inscenizuojami vaidybinėmis priemonėmis.

14 Rosenstone R. A. Geschichte in Bildern / Geschichte in Worten: Über die Möglichkeit, Geschichte zu verfilmen // Bilder schreiben Geschichte, S. 74.

15 Нечай О. Ф. Основы киноискусства. Москва, 1989, с. 157.