| tamsymetį, Stepono Batoro universitete tvirtomis atminties vietomis tapo ir jo ansamblio kiemai, įgiję pirmojo Vilniaus jėzuitų universiteto rektoriaus Petro Skargos, žymiausio jėzuitų universiteto žmogaus – retoriko ir poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, taip pat – bene žymiausio Apšvietos epochos žmogaus – eksjėzuito, astronomo Martyno Počobuto vardus. Atminimo lentomis prisiminti ne tik šie, bet ir Vilniaus universiteto fundatorius Valerijonas Protasevičius, universiteto bibliotekos salės pavadintos jau minėto Joachimo Lelevelio, kitų XVIII–XIX a. sandūros VU profesorių – dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus ir mokslininkų Sniadeckių – vardais. Tiesa, Stepono Batoro universiteto simbolikoje Lenkijos Erelis atsidūrė virš Lietuvos Vyčio (Senojo universiteto heraldikoje buvo tik Vytis, o valstybinėje Abiejų Tautų Respublikos – Vytis užėmė lygiavertę Ereliui padėtį). Aišku, tai tik ženklai, bet juk jie simbolizavo, kad lenkų istorinėje atmintyje užmirštama, jog senasis universitetas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos universitetas, toks išlikęs iki pat šios valstybės, kaip ir Lenkijos, gyvavimo pabaigos 1795 m. Buvo užmirštama, kad net jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės valdovo Stepono Batoro universiteto steigimo privilegijos negaliojo be LDK antspaudų su tuo pačiu Vyčiu. Vis dėlto apibendrintai galima sakyti, kad Stepono Batoro universitetas kovėsi dėl atminties, naikintos carinės Rusijos kartu su visu universitetu. „Lietuviškajai“ istorinei atminčiai vietos nebuvo.
3. Vilniaus universitetas „lietuviškosios“ istorinės atminties lauke
Molotovo–Ribentropo paktu 1939 m. rudenį buvo sudorota Lenkija, Vilnių užėmę sovietai „mielaširdingai“ jį perdavė Lietuvai, tačiau 1940-aisiais tokia pačia auka tapo ir Lietuva. Dar po metų Lietuvą jau valdė naciai. Su šiais virsmais keitėsi ir Vilniaus universitetas. 1939 m. pabaigoje į Vilnių keliasi universitetas iš Kauno. Nors buvo deklaruojama, kad perimtasis Vilniaus universitetas nebus grynai tautiškas, vis dėlto realijos buvo kitokios – susikūrė lietuviškas universitetas, kardinaliai nutraukęs ryšius su Stepono Batoro universitetu (nors šis formaliai ir nebuvo uždarytas). Gal dėl to kalti buvo ne vien lietuviai, bet ir lenkai, nuo pat pradžių kategoriškai atsisakę siekti kompromiso – šiandien aišku, kad nesugebėjimas rasti ryšio tarp lenkiškojo ir lietuviškojo universiteto buvo istorinė klaida.
Lietuvių istoriografija atsigrįžo į Vilniaus universitetą tik 1940 m.19 Tiesa, šiek tiek anksčiau, 1936-aisiais leistoje „Šapokos istorijoje“ išraiškingai užsimenama ir apie Vilniaus universitetą. Nors Steponas Batoras joje laikomas paskutiniu garbingu Lietuvos valdovu, jo įkurta institucija abejojama. Kadangi 1579 m. tebuvo įkurti tik du fakultetai – Filosofijos ir Teologijos – ir neturėta klasikiniams universitetams būdingų dar dviejų – Teisės ir Medicinos, – teigta, kad 1579 m. teįkurta akademija, o ne universitetas20. Apskritai šioje istorijoje
XVII–XVIII a. laikomi palaipsnio Lietuvos nuosmukio ir polonizacijos amžiais. Todėl visa senojo Vilniaus universiteto istorija ir negalėjo rasti deramos vietos lietuvių istoriografijoje ir istorinėje atmintyje.
Norint tai paaiškinti, reikia atsigręžti į bendrąjį lietuvių moderniųjų laikų istorinės savimonės formavosi procesą XIX a. romantizmo
___
19 Biržiška M. Senasis Vilniaus universitetas: Faktų ir vardų atranka. Vilnius, 1940. Ši „lietuviška“ Vilniaus universiteto istorijos versija buvo tęsiama išeivijoje: Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922, red. P. Čepėnas. Chicago, 1972.
20 Lietuvos istorija, red. A. Šapoka. Kaunas, 1936,
p. 290–291. |
dizainas ir programavimas giriaus