| nebededama nei sidabrinių antkaklių, nei apyrankių. Sidabras tapo paveldimu šeimos turtu. Jis nebuvo užkasamas kartu su mirusiuoju, o paliekamas paveldėtojams. Visoje Lietuvoje paplinta lipdyta lygiu paviršium ir grublėta keramika, vienodėja papuošalai ir ginklai. Prasideda baltų materialinės kultūros vienodėjimas. Tačiau susiformavę specifiniai genčių materialinės kultūros bruožai išsilaiko iki XII-XIII a. Šį laikotarpį liudija ir rašytiniai šaltiniai, minėdami genčių vardus bei jų gyventas teritorijas. Archeologų išskiriamos laidojimo paminklų grupės to nepaneigia.
Archeologinė medžiaga nerodo ryškaus lūžio IX a. Tik 1-2 tūkst. sandūroje, o ypač XI a., įvyksta ryškesni poslinkiai. Tai tarsi Lietuvos valstybės susidarymo išvakarės.
Vėlyvajame geležies amžiuje iš esmės pasikeitė baltų genčių aplinka. Nuo VIII a. iki XI a. vidurio visą Europą ir baltų gentis, gyvenusias prie jūros, siaubė vikingai. Tai patvirtina rašytiniai šaltiniai, baltų kalbose išlikę švediškos kilmės matų, įrankių ir terminų pavadinimai (birkatas, vaizbūnas ir kt.), archeologiniai radiniai. Baltiškų papuošalų aptikta ir Skandinavijoje (pvz., Gotlando saloje). Pastaruoju metu archeologiniai tyrimai vakarų Lietuvoje rodo, kad šioje srityje buvo ryškus kultūrinis pakilimas X a. pab.-XI a. Šio laikotarpio didelės gyvenvietės (pvz., Palanga) išsiskiria dideliu plotu, gyventojų polietnine sudėtimi. Gyvenvietėse pastatai išsidėstę prie gatvių, apie 12% visų gyventojų vertėsi prekyba. Tokie centrai kaip Palanga net siūlomi vadinti protomiestais. Tai prekybiniai centrai, kurie niekada neužaugo iki miesto (kaip ir Švedijoje tyrinėjama Birka). XII a. visoje vakarų Lietuvoje tarsi pastebimas kultūrinis nuosmūkis.
IX a. susiformavo feodalinė Rusios valstybė, o X a. formavosi ir Lenkijos valstybė. Apie šių šalių puolimus į baltų žemes turime žinių iš rašytinių šaltinių. Be abejonės, šie kaimynai II tūkst. pradžioje gana ryškiai veikė Lietuvoje vykusius procesus.
Archeologai mano, kad apie 50% iš žinomų maždaug 950 piliakalnių buvo naudoti prieš pat susidarant valstybei (tyrinėti tik 45 vėlyvi piliakalniai). Šie piliakalniai savo dydžiu ir gynybiniais įtvirtinimais gana skirtingi. Apie 80% vėlyvų piliakalnių turi vieną didelį pylimą, už kurio buvo gilus griovys. Du ir daugiau pylimų turi tik apie 15% visų piliakalnių. 6% piliakalnių turi priešpilį, o apie 11% - papilį. Dauguma vėlyvų piliakalnių (apie 60%) papėdėje dar turėjo gyvenvietes, kurios paprastai užima 1-6 ha plotą, o atskirais atvejais tokia gyvenvietė apėmė keliolika ha (Kernavė, Šatrijos kalnas, Vilnius). Iš šio laikotarpio žinome ir labai didelius piliakalnius, kurių aikštelės užima 1-2 ha (Bražuolė, Eketė ir t. t.), arba net piliakalnių kompleksus, (Kernavė, Vilnius, Veliuona). Be abejo, didieji piliakalniai yra iškilusių žemių administraciniai, politiniai, |
dizainas ir programavimas giriaus