Įdomi ir aktualiai šiandien skambanti yra P.Klimo ataskaita apie pokalbį su JAV ambasadoriumi Belgijoje ir stebėtoju Tautų Sąjungos konferencijose H.S.Gibsonu. Šis amerikiečių diplomatas anksčiau beveik 5 metus (1919 – 1924) dirbo savo šalies ambasadoriumi Varšuvoje. Todėl visai natūralu, jog kalba nukrypo į Vilniaus krašto ir Lietuvos – Lenkijos santykių problemą, kuria Gibsonas labai domėjosi. Jis sakėsi važinėjęs po Vilniaus kraštą ir ten miestuose bei kaimuose kalbėjęsis su vietiniais gyventojais (tikriausiai padedamas vertėjo), norėdamas išsiaiškinti jų tautinę priklausomybę. Amerikiečių diplomatas teigė, kad jo pašnekovai į klausimą „Kas jūs tokie?“ atsakydavo: „Vietiniai“, „čionykščiai“, „tuteišai“ arba tiesiog „katalikai“.

Gibsoną stebino tai, jog lygiai tokie pat atsakymai būdavo ir tada, kai klausimas skambėdavo taip: „Ar jūs esate lenkai, lietuviai, ar rusai?“ Jo nuomone, Vilniaus krašto gyventojai „dar neturi tautinės sąmonės“, jie lengvai pasiduos išoriniam spaudimui. Kitaip tariant, tautinę sąmonę jiems galima „atnešti iš šalies“. P.Klimas rašė: „Pagaliau Gibsonas padarė gana amerikonišką išvadą: reikia tik būti Lietuvos vyriausybei Vilniuje ir dar paskleisti pinigų – tai tas kraštas per porą metų bus lietuviškas, bet ir priešingai: lenkai gali iš jo padaryti tomis pat priemonėmis lenkišką...“[ii]

Pranešime nenurodoma, kokiose Vilniaus krašto apskrityse lankėsi JAV ambasadorius, tačiau jis gana taikliai pastebėjo išorinio poveikio vaidmenį jo tautinei situacijai. Suprantama, poros metų terminas įkvėpti tautinę sąvimonę aiškiai hiperbolizuotas, tačiau tarpukario laikotarpiu iš tikrųjų Vilniaus krašte egzistavo specifinė situacija. Valstybinė priklausomybė galėjo nulemti gyventojų (bent nemažos jų dalies) tautinį apsisprendimą. Perfrazuojant garsiąją XVI a. formulę „Kieno valdžia, to ir religija“, šiuo atveju labiau tiktų „Kieno valdžia, to ir tautybė“. Žvelgiant iš daugiau kaip pusės amžiaus perspektyvos, tai jau niekam nebegali kelti abejonių, tačiau reikšminga, jog šią specifiką pastebėjo amerikiečių diplomatas XX a. trečiajame dešimtmetyje.

P.Klimo pranešimuose bene daugiausia vietos skirta įvairiems Lietuvos – Lenkijos santykių aspektams. Nemažai juose rašoma apie propagandinį „karą“ tarp abiejų valstybių. Šiame „kare“ aktyvesni buvo lenkai, turėję

[i] Klimo pranešimas užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui B.Balučiui 1926. 12. 28 // LVA. F. 383. Ap. 7. B. 656. L. 11.

[ii] P.Klimo laiškas A.Voldemarui. 1928. V. 11 // LVA. F. 383. Ap. 7. B. 795. L. 39.