Lietuvos vokiečiai panašaus Hitlerio sprendimo laukė 1939 m. spalį, tačiau jų iškeldinimas prasidėjo tik po metų, 1941-ųjų žiemą. Pasak H. Stosuno, KV teko gana sunki misija sėslius, politiškai neaktyvius šalies vokiečius parengti iškeldinimui į Vokietiją. KV stengėsi aktyviai dirbti propagandinį darbą, siekė įtraukti kuo daugiau vokiečių, tačiau jam sekėsi sunkiai. H. Stosunnas teigia, kad nors buvo pastebima naujoji (nacionalsocialistinė) Kauno ir Vakarų Lietuvos miestelių vokiečių politinė linija, šios ideologijos plitimą stabdė stambūs vokiečių dvarininkai, kurie su nacionalsocializmu neturėjo nieko bendra56. Archyviniai dokumentai rodo, jog jau nuo 1939 m. pavasario vokiečiai pradėjo rūpintis tautybės įrašu dokumentuose. Lietuvos vidaus reikalų ministerija gavo šimtus prašymų pase pakeisti tautybę, kadangi išduodant pasą nebuvo atsižvelgta į vokišką kilmę ir liuteronų tikybą57. Taigi KV, pritariant Vokietijai, patyliukais ėmėsi organizacinių darbų, susijusių su būsimu Lietuvos vokiečių iškeldinimu. Pažymėtina, jog KV vadai iki 1939 m. rugsėjo taip pat nebuvo informuoti apie tikrąją šių darbų paskirtį.

1939 m. rugsėjį KV skyriai gavo nurodymą surašyti ir pateikti tikslias žinias apie vietos vokiečius. Iš Vokietijos buvo gauti specialūs blankai, kuriems užpildyti KV pasamdė surašinėtojus. Akivaizdu, jog Vokietija buvo suinteresuota gauti jai svarbiausias žinias apie bendruomenę, o kad šios žinios būtų surinktos kuo greičiau ir tiksliau – buvo skirta papildomai lėšų surašinėtojams. KV surašinėtojai atliko viso vokiečių valdomo ir Lietuvoje po iškeldinimo liksiančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apskaitą. Jie ragino žmones prisipirkti šiltų drabužių, įsigyti brangenybių ir kitų vertingų daiktų. Vokietijos istorikas A. Hermanas straipsnyje „Lietuvos laikysena 1939–1941 metais dėl vokiečių mažumos repatriacijos“ teigė, jog Lietuvos vyriausybė su nerimu stebėjo KV veiklą nuo 1939 m. lapkričio, kai buvo pradėta vokiečių ir jų turto registracija. Pasak A. Hermano, Lietuvos vyriausybė nemėgino uždrausti šią ne visai legalią registraciją, tik protestavo dėl KV pastangų kuo daugiau asmenų įtraukti į vokiečių sąrašus58. Nors A. Hermanas pažymi, jog KV nelegaliai sudarinėjo Lietuvos piliečių ir jų turto sąrašus bei siuntė juos į Vokietiją, deja, jis straipsnyje nepaaiškina, kad tokią nuolaidžią Lietuvos vyriausybės poziciją KV veiklos atžvilgiu nulėmė patirti žiaurūs Vokietijos smūgiai (1939 m. kovo 23 d. atplėštas Klaipėdos kraštas, vykdytos ekonominės sankcijos, dėl ko gerokai pablogėjo Lietuvos ekonominė padėtis). Lietuvos VSD pareigūnai stebėjo neteisėtą KV veiklą, tačiau Lietuva veltis į konfliktą su galinga Vokietija nedrįso. Palankesnėmis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė veikiausiai būtų užkirtusi kelią panašiems vokiečių organizacijų veiksmams. 1934 m. jai netrūko ryžto uždaryti dvi dideles nacistines partijas Klaipėdos krašte ir surengti pirmą ir vieną didžiausių Europoje nacistų teismo procesą59.

---

 56 Stossun H. Die Umsiedlungen der Deutschen aus Litauen // Lietuvių kultūros institutas Jahrestagung 1989/1990. Lampertheim, 1991, S. 52.

 57 1939 m. vasario 11 d. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos biuletenis Nr. 22 // LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, t. 1, l. 487. (VSD pranešė, kad 1939 m. vasario 9 d. Tauragės KV skyriaus pirmininkas Faltinas pranešė surinkęs Tauragės mieste ir apylinkėje gyvenančių vokiečių 450 prašymų pasuose ištaisyti tautybę į vokiečių.)

 58 Hermannas A. Lietuvos laikysena 1939–1941 metais dėl vokiečių mažumos repatriacijos // Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius. 2000, p. 250.

 59 Klaipėdos krašto nacionalsocialistų tardymas truko nuo 1934 m. vasario 24 d. iki rugpjūčio 7 d. Teismas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 d. ir truko iki 1935 m. kovo 26 d. Kaltinamųjų suole sėdėjo 122 nacistai, 87 – nuteisti. Plačiau apie tai žr. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939 m. Vilnius. 1992, p. 136–141.