vinėje ar parke). Visuomeninis yra sunkiau apibrėžiamas, reiškia visuomeniškai reikšmingą, visai visuomenei svarbų ir naudingą, nors nebūtinai visą visuomenę apimantį ir viešą dalyką; šis terminas mažiau siejasi su fizine erdve, tai greičiau minties sričiai priklausantis dalykas. Būtina pabrėžti, kad visuomeniškumas glaudžiai susijęs su politiškumu. Faktiškai visuomeniškumas yra visuomenės, neturinčios galios svertų, visuomenės, kuriai draudžiama nepriklausoma politinė veikla, politiškumas. Dažnai negalint visai visuomenei svarbaus dalyko pavadinti politiniu, jis tiesiog įvardijamas kaip visuomeninis.

Viešumo ir visuomeniškumo sąvokų reikšmės iš dalies sutampa, tačiau nei kiekviena atskirai, nei abi kartu nepakeičia vakarietiškos public sampratos, o tiesiog atspindi savitą socialinę struktūrą, būdingą sovietinei (bet ne tik) tikrovei. Todėl šiame straipsnyje vengiant painiavos, terminas public, apibūdinantis vakarietišką viešąją sferą, verčiamas nebus.

Kalbant apie sovietinę (gal ir apie viso XIX–XX a. laikotarpio) Lietuvos visuomenę būtų galima ir toliau vartoti abu nusistovėjusius ir tikrovę atspindinčius terminus: visuomeninis bei viešasis. Tiesa, Vakarų, o ir posovietinėje istoriografijoje yra bemaž visuotinai priimta terminą public (arba jo atitikmenis) vartoti kalbant apie sovietmetį. Vieni tyrinėtojai jį vartoja su išlygomis, tiesiog nerasdami tikslesnio termino, kiti – kaip įsigalėjusią sąvoką. Tačiau kadangi public neatitinka sovietinės tikrovės, jo vartojimas gali iškraipyti sovietmečio suvokimą, primesdamas vakarietiškos visuomenės realijas. Tyrinėtojai, nors ir teigdami, kad SSRS nebuvo visuomeninių organizacijų socialinio lygmens, kuris būtinas public erdvei funkcionuoti, tuo pat metu kalba apie Sovietų Sąjungoje egzistavusią public erdvę19.

Dar vienas pavojus yra nuolatinis sovietinės ir vakarietiškos visuomenių lyginimas. Tuomet kalbama apie nebrandžią pilietinę visuomenę, neišsivysčiusią viešąją erdvę. Toks požiūris trukdo pamatyti sovietinės visuomenės savitumą. Lietuvos (ir kitų Pabaltijo kraštų) atvejis šiuo požiūriu yra išskirtinis, mat ji nepriklausomybės laikais buvo patekusi į Vakarų kultūros orbitą ir tai turėjo įtakos Lietuvos specifikai (taip pat ir socialinei) sovietmečiu. Todėl šiame darbe pasitelktas lyginimas su vakarietiškais fenomenais nėra dirbtinis.

Tiek visuomenės nuomonė, tiek kultūrinis elitas yra susiję su viešąja erdve, kuri labai svarbi visaverčiam jų funkcionavimui. Tačiau sovietinėje sistemoje jų santykis su viešuma buvo savitas, netapatus susiklosčiusiam Vakaruose.

Režimo siekis „apsaugoti“ pavaldinius nuo nepageidaujamos įtakos vertė jį uzurpuoti viešumą. Todėl sovietmečiu viešuma iš esmės buvo oficialiosios sferos dalis ir lygintina su XVIII a. dvaro sritimi, nuo kurios atsirandanti public erdvė kaip tik siekė atsiriboti.

Viešoji erdvė visada būdavo veikiama valdžios, galios sferų. Tačiau Vakaruose, carinėje Rusijoje ir tarpukario Lietuvoje patekimas į ją tiesiog būdavo įvairiu laipsniu ribojamas (tarsi išankstinė cenzūra). O sovietinėje sistemoje ji buvo kontroliuojama visa, kontrolės tikslas – kad žmonės elgtųsi viešumoje pagal partijos nustatytą planą net ir be išankstinės cenzūros, tik žinodami, kokio elgesio iš jų tikimasi ir bijodami bausmės už „netinkamus“ poelgius. Viešuomenė daugmaž taip ir elgėsi ar bent vaizdavo taip daranti. Dėl tokių bruožų galima teigti, kad viešoji erdvė buvo inkorporuota į sovietinę galios sferą, tapo lyg ir jos dalimi.

Siekiant kuo gilesnės visuomenės kontrolės režimo tikslas buvo redukuoti visą visuomeninį

---

19 Titma M.,Tuma N. B. Soviet Studies: Society // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001, p. 14737.