Apžvelgta istoriografija leidžia konstatuoti, kad buvo tyrinėtas tik vokiečių iškeldinimas iš vienos valstybės, nebuvo atlikta iškeldinimo scenarijaus analizė. Nors daugelis tyrinėtojų atkreipė dėmesį į ypač sklandžiai įvykdytą vokiečių iškeldinimo operaciją iš Latvijos ir Estijos per labai trumpą laiką, menkai gilinosi, kas padėjo paspartinti visą procesą ir kas miestuose ir miesteliuose vykdė visus su iškeldinimu susijusius VoMi ir SS nurodymus. Daugelis istorikų pripažįsta, jog Baltijos šalyse autoritetą pelniusios nacistinės organizacijos galėjo turėti įtakos daugeliui lemiamų vokiečių bendruomenei sprendimų, tačiau vis dar nėra atsakyta, kokį vaidmenį nacistinės organizacijos atliko vokiečių iškeldinimo istorijoje.

Kiekvienoje Baltijos šalyje vokiečių bendruomenės dydis ir statusas buvo skirtingas. 1923 m. Lietuvoje (dar be Klaipėdos krašto) gyveno 28 tūkst. 671 vokietis arba 1,5 proc. visų gyventojų.
1931 m. Lietuvoje gyveno arti 100 tūkst. vokiečių, vien Klaipėdos krašte – 64 tūkst.18, o 1940 m., netekus Klaipėdos krašto, jų buvo apie 36 tūkst.19  Statistinį vokiečių skaičiaus didėjimą nulėmė Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos 1938 m. pradėta lietuvių kilmės evangelikų tikėjimo asmenų agitacija rinktis vokiečių tautybę. 1940 m. KV Berlynui pranešė, kad Lietuvoje gyvena
40 tūkst. vokiečių, o 1941 m. repatriacijai į Vokietiją vokiečiais įsiregistravo 50 tūkst. 51 žmogus20. Šie 10 tūkst. vokiečių, atsiradusių per metus, yra greičiausiai lietuvių kilmės asmenys, panorę išvykti iš Lietuvos.

Pasak G. Raucho, žymaus vokiečių istoriko, tyrinėjusio Baltijos šalių istoriją, Baltijos šalyse vokiečiai įsikūrė nuo XIII a. ir iki Pirmojo pasaulinio karo užėmė vadovaujančias pozicijas daugelyje svarbiausių sričių. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai jaunose nepriklausomose valstybėse prarado turėtą politinę ir ekonominę įtaką, nes įvairios reformos sumenkino jų materialinę gerovę, o visa valdžia atiteko nacionalinėms vyriausybėms (...). Vokiečiai tapo tokia pat tautine mažuma kaip ir kitos, todėl negalėjo tikėtis kokių nors išskirtinių teisių21. Latvijoje 1925 m. gyveno 71 tūkst. vokiečių, o 1930 m. jų skaičius siekė 70 tūkst. Apie 60 proc. vokiečių gyveno sostinėje Rygoje, sudarydami 10 proc. miesto gyventojų22. Estijoje gyveno 17 tūkst. vokiečių, kurie, tesudarydami 1,5 proc. gyventojų, labai aktyviai veikė šalies gyvenime23. Latvijos ir Estijos vokiečiai gyveno didmiesčiuose, o Lietuvoje (išskyrus Klaipėdą) – daugiausia miesteliuose ir kaimuose. Pažymėtina, jog vokiečiai Baltijos šalyse turėjo daug religinių, labdaros, kultūros organizacijų, veikė vokiečių partijos. Lietuvoje etniniai vokiečiai išsiskyrė stipria integracija į šalies ekonominį gyvenimą. Jie valdė platų prekybos tinklą ir šimtus įvairių įmonių.

---

 17 Feldmanis I. Min. veik., p. 363.

 18 Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992, p. 55. (Vokiečių skaičius Klaipėdos krašte beveik nesikeitė iki 1939 m., jų ten visada buvo apie 64 tūkst.)

 19 Arbušauskaitė A. L. Min. veik., p. 35.

 20 Hermann A. Lietuvos vokiečiai 1938–1960 metais // Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000,
p. 237.

 21 Rauch G. Geschichte der baltischen Staaten. München, 1977, p. 132.

 22 Lange F. Die Deutschbalten – Hindernis für Annäherung zwischen Lettland und dem Dritten Reich? // Vom der Obersicht zur Minderheit. Die deutsche Minderheit in Lettland 1917–1940. Lüneburg, 1996, S. 349.

 23 Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. Vilnius, 1996, p. 364.