bėgusių asmenų ar savo noru nenorėjusių grįžti į Sovietų Sąjungą rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių asmenų likimą. Pabėgėlių iš Baltijos valstybių statusas Jaltos konferencijoje nebuvo atskirai apibrėžtas ir liko diskusinio pobūdžio³⁸. Sovietų Sąjunga visus šiuos susitarimus ketino taikyti ir pabėgėlių iš Baltijos valstybių atžvilgiu. O Vakarų valstybių pozicijos šiuo klausimu gerokai skyrėsi. 1945 metais Vakarų valstybės nesiryžo repatrijavimo susitarimų principų taikyti pabėgėliams iš Baltijos valstybių. Remiantis teisiniu Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį nepripažinimo principu, Baltijos valstybių piliečiai nebuvo traktuojami kaip SSRS piliečiai³⁹.

Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos valstybių pabėgėlių ir emigracijos klausimai buvo išskirtinėje padėtyje. Apie Baltijos valstybių gyventojų emigracijos klausimą pirmą kartą buvo užsiminta dar 1942-ųjų pavasarį, kai Didžiosios Britanijos ir SSRS derybų metu, vadinamojo „Roosevelto kompromiso“ pagrindu, diskusijoms buvo pateiktas siūlymas aneksuotų Baltijos valstybių gyventojams suteikti teisę nevaržomai emigruoti su visu savo turtu⁴⁰. Pabėgėlių problema tapo itin aktuali dar 1944-ųjų pavasarį, kai akivaizdžiai didėjo nuo artėjančios sovietinės kariuomenės bėgančių asmenų, siekiančių patekti į Vakarus, srautai. 1944 m. balandžio 9 d. Lietuvos pasiuntinys JAV P. Žadeikis šiuo klausimu įteikė JAV Valstybės departamentui notą. Valstybės departamente jis gavo patikinimą, kad iš amerikiečių okupacinės zonos iš Lietuvos pasitraukę gyventojai nebus repatrijuojami prieš savo valią⁴¹.

Didžiosios Britanijos vadovas W. Churchillis ir užsienio reikalų ministras A. Edenas galimo Sovietų Sąjungos piliečių repatrijavimo klausimą aptarinėjo su V. Molotovu 1944 metų spalio mėnesio vizito Maskvoje metu. Britai sutiko su SSRS reikalavimais ir neprieštaravo SSRS prievartinio repatrijavimo siūlymui⁴². Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu reikšminga buvo tai, jog po šio vizito 1944-ųjų spalį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos parengtoje direktyvoje buvo aiškiai apibrėžiama, jog Sovietų Sąjungos piliečiais yra laikomi asmenys iš Sovietų Sąjungos ribų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios⁴³.

JAV Valstybės departamentas 1945 metų sausį nurodė, jog asmenys iš karo metais Sovietų Sąjungos aneksuotų teritorijų nebus prieš savo valią verčiami grįžti namo. Po Jaltos susitarimų Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė 1945 m. kovo 9 d. patvirtino, kad griežtai atsisako grąžinti iš aneksuotų teritorijų pasitraukusius asmenis⁴⁴. 1945 metų balandį panašias nuostatas deklaravo ir Prancūzija, pareiškusi, kad lietuviai, latviai ir estai nėra laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais ir kad jiems netaikoma prievartinė deportacija⁴⁵ .

___

38 Kangeris K. The Latvian Question in the Context of Swedish-Soviet Relations 1941–1959 // International Conference. The Soviet occupation regime in The Baltic States 1944–1959: Policies and their Consequences. 19–14 June 2002. Riga, p. 80.

39 Bethell N. The Last Secret. Forcible repatriation to Russia 1944–1947. New York, 1974, p. 36–37.

40 Hull C. The Memoirs of Cordell Hull, vol. II. New York, 1948, p. 1171; Jakubčionis A. Lithuania in the Plans of the Western States, 1945–1951 // 50 Years after World War II. International Politics in the Baltic Sea Region 1945–1995. International Conference 21st–24th September 1995 Gdansk–Sopot. Gdansk, 1997, p. 170.

41 Vitas R. The United States and Lithuania…, p. 91.

42 Minute by Mr. Warner. Repatriation of Soviet Citizens. Foreign Office, 15 March 1946 // Documents on British policy overseas. Series I, vol. VI, 1942–1946. Eastern Europe. London, p. 313.

43 Hough W. J. H. III. The Annexation of the Baltic States…, p. 405.

44 Elliot M. Pawns of Yalta. Soviet Refugees and America’s Role in Their Repatriation. Chicago, 1982, p. 102–103.

45 Pšibilskis V. B. Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos likimą sprendžiant // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p. 83.