Lie­tu­vos is­to­ri­jos sin­te­zė kaip vi­zu­a­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė

Rec.: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. 488 p.

Lietuvos istorijos pavidalams taikydami vizualinės komunikacijos priemonės apibūdinimą, paprastai turime omenyje istorinį filmą ar televizijos laidą, muziejaus ekspoziciją ar vadovėlį kaip darbo knygą¹. Į šią kategoriją nepatenka istoriografijos veikalai, tradiciškai reprezentuojantys istorijos kaip teksto mokslo sampratą. Tačiau pasirodžius Alfredo Bumblausko sintezei „Senoji Lietuvos istorija 1009–1795“, minėtą nuostatą tenka keisti.

Ši vizualinių ir rašytinių šaltinių gausa pasižyminti knyga signalizuoja apie tam tikras istorijos moksle vykstančias permainas. Paskutiniais dešimtmečiais įvairių šalių istoriografijoje jaučiami pokyčiai, kai vaizdai (statiški ir kinematografiniai) vis dažniau tampa istorikų tyrimo objektu ir / ar istorijos vaizdavimo priemonėmis (šiais atvejais vartojamas terminas Visual History)². Naujų istorijos perteikimo formų paieškos sietinos su siauros istorijos mokslo sampratos, kuri nemato istoriografijai imanentiškų didaktinių veiksnių, atsisakymu. Priešingai nei minėtos pozicijos atstovai, Jörnas Rüsenas, kurio įžvalgomis remtasi kuriant „Senosios Lietuvos istoriją“ (p. 9), istorijos mokslo „disciplininei matricai“, t. y. istoriją kaip discipliną lemiančių veiksnių sisteminiam ryšiui, priskiria ne tik „vidinius“ (idėjos, metodai ir formos), bet ir „išorinius“ (interesai, funkcijos) veiksnius. Vokiečių teoretikas istorijos mokslą kildina iš žmonių poreikio orientuotis laike, o istoriografijos paskirtį suvokia kaip suteikiančią gyvenimo orientacijas, kurių svarbiausia – istorinė tapatybė³. Ši istorijos kilmės bei funkcijos refleksija skatina istorikus susimąstyti apie istorijos mokslo, kaip šių dienų žmonių istorinės sąmonės formuotojo, galimybes ir ieškoti naujų istorijų pateikimo formų, kad jos (istorijos) būtų pripažintos ne tik mokslo, bet ir visuomenės⁴.

Istorijos specialisto dalyvavimas kuriant vizualinę istoriją – gana nedažnas atvejis Lietu-

 ___

 1 Vadovėliai kaip darbo knygos, skirtingai nei vadovėliai kaip skaitymo knygos, turi ne tik autorinį tekstą, bet ir vadinamąją „dirbančiąją dalį“, sudarytą iš įvairių rašytinių ir vizualinių šaltinių. Plačiau apie istorijos vadovėlių tipologiją žr.: Rohlfes J. Geschichte und ihre Didaktik. Göttingen, 1986, S. 311–317.

 2 Pandel H. J. Bild und Film. Einsätze zu einer Didaktik der „Bildgeschichte“ // Geschichtsbewußtsein und Methoden historischen Lernens / Hg. B. Schönemann, U. Uffelmann, H. Voit. Weinheim, 1998, S. 157.

 3 Rüsen J. Historische Vernunft, Grundzüge einer Historik I: Die Grundlagen der Geschichtswissenschaft. Göttingen, 1983, S. 24–29; Rüsen J. Historisches Lernen, Grundlagen und Paradigmen. Köln, Weimar, Wien, 1994, S. 8.

 4 Quandt S. Geschichte im Fernsehen. Perspektiven der Wissenschaft // Geschichte im Fernsehen. Ein Handbuch / Hg. G. Knopp, S. Quandt. Darmstadt, 1988, S. 15. Istorijos didaktikoje esama krypties, įvardijamos kaip istorijos mokslo didaktika, kuri tiria istorijos mokslo ir visuomenės sąveikos klausimus.