Vis dėlto aiškiai baltofiliški darbai Latvijos istoriografijoje yra negausūs. Jie net nesudaro atskiro istoriogra­finio etapo, o lieka kažkur šalia pagrindinės istoriografinės linijos. Tokio fenomeno kaip Daukantas, ilgam nubrė­žusio pagrindinę istorinės minties kryptį, manome, latviai neturi. Žymiausias latvių atgimimo ir apskritai XIX a. latvių istorikas yra Janis Krodznieks. Bet jis aiškiai ne romantikas, o kritikas, puikiai išmanęs kritinį metodą. To­dėl latvių istoriografija, dar tik pradedanti, iš karto buvo kritiška, buvo laikomasi devizo: ten, kur tyli istoriniai šal­tiniai, ten baigiasi istoriko darbas.

Į kritiškumą gal kiek stumtelėjo latvius protestantų tikėjimas, protestantizmo etika, dėl jos poveikio paplitęs polinkis į racionalumą, emocijų varžymas. Dar labiau veikė vokiečių istoriografija, kurioje gana išsamiai buvo nag­rinėta Latvijos ir Estijos praetis. Nors vokiečių istoriografijoje nevengta tendencingumo, bet joje buvo taikomas kritinis metodas, daug remtasi šaltiniais. Latvių istorikai, tik pradėję tyrimus, jau turėjo po ranka daugiatomius dokumentų rinkinius, leistus ištisomis serijomis XIX a. viduryje.

Tarpukario laikotarpiu Latvijos istorikai labiau negu Lietuvos buvo atitolę nuo visuomenės telkimo, auklėji­mo uždavinių. Mat Lietuva tarpukary turėjo dvi skaudžias Vilniaus ir Klaipėdos problemas. Lietuvių tautai reikė­jo būti susitelkusiai. Istorikai irgi negalėjo likti nuošaly. Tuo tarpu po I pasaulinio karo susikūrusi Latvijos valsty­bė neturėjo jokių tarptautinių ar teritorinių problemų. Visos latvių žemės buvo sujungtos į Latvijos valstybę. Sau­gumo problemos tuomet Baltijos šalims neatrodė aktualios. Gal dėl to Latvijos istorijos mokslo politikoje praei­ties idealizavimas, baltofiliškumas nebuvo toleruojamas, stengtasi jį išguiti. Tai rodo Latvijos švietimo ministro prof. A. Tentelio žodžiai, pasakyti latvių istorijos mokytojų kongrese. Jis teigė: "Dar atstatytoj Latvijoj mums ten­ka matyti bandymą senuosius latvius padaryti kažkokia išimtina, kuo ne vienintele Europos kultūros tauta, vienin­tele pažangos skleidėja, kelio rodytoja, didele ir galingesne už kitas tautas. Ar tuo mes patarnausim savo tautai, jei įtrauksim į senųjų latvių tarpą variagus, vikingus, rusus, net gotus? Kaip ir gėda būtų, kad tokia didelė, taip plačiai paplitusi tauta, nuo Suomijos įlankos ligi Konstantinopolio, Maskvos ir t. t., kuri taip daug karinės pagalbos teiku­si kitoms tautoms, per trumpą laiką susitraukė ligi nedidelės Latvijos ir XIII šimtmetyje leidžia save užkariauti vokiečiams"⁸.