Tiesą sakant, dėl vykusiai pasirinktos pasakojimo optikos šią Arūno Streikaus knygą ir galima laikyti pavyzdine lietuviškosios politinės biografijos kontekste. Kuo ta optika ypatinga? Pirmiausia jautrumu įvairioms konkrečioms istorinėms ir net buitinėms situacijoms, kuriose per savo turiningą įvykių ir įtampų gyvenimą buvo atsidūręs (neoficialus) Lietuvos atstovas Paryžiuje, vėliau pasiuntinybės patarėjas, reikalų patikėtinis ir diplomatijos šefas Vašingtone. Tas jautrumas pasireiškia autoriaus sugebėjimu pritaikyti savo kalbėjimą prie „istorinės medžiagos“: skaitydami knygą, vis regime stebintį, kalbantį, sprendžiantį, veikiantį, reaguojantį, patariantį, tarpininkaujantį, laukiantį, puolamą ar palaikomą Stasį Antaną Bačkį jo įvairiopuose santykiuose su kolegomis iš LDT, kitais lietuvių politiniais veikėjais. Ši situacinė optika tuo ir ypatinga, kad autorius nemėgino savo herojų „įrėminti“ baigtiniame praeities paveiksle ir nesiėmė parodyti pasaulio to herojaus akimis, nepaskandino jo įvykių sraute ir neiškėlė jo šalia įvykių kaip visažinio stebėtojo. Jis tiesiog kaip konkrečios istorijos pasakotojas nuolat mėgino suprasti pagrindinį tos istorijos veikėją, – o suprasti – reiškia ne plaukti įvykių ir tekstų paviršiumi, bet nuolat gilintis į išlikusius šaltinius, juose atsispindinčias situacijas. Tokio gilinimosi ypač prireikia interpretuojant, pavyzdžiui, 1944–1953 m. Bačkio susirašinėjimo su kolegomis diplomatais ar paskirais išeivijos politikais medžiagą, nuolat turint galvoje, kad tai, kas sakoma, nebūtinai atitinka tai, kas manoma, o svarbiausia veikla vyksta be didelių „tekstinių palydų“. Ypač vertingos šia analitine prasme yra tos knygos vietos, kuriose autorius išryškina Bačkio požiūrio ir elgesio išskirtinumą LDT ir VLIK’o derybose dėl Vykdomosios Tarybos ir susikirtimuose dėl santykių su krašto rezistencija (dėl požiūrio į BDPS užsienio delegatūrą, Jono Deksnio patikimumą, Baden Badeno susitarimą). Visa tai verčia laikyti recenzuojamą knygą daugiau nei biografija, o kartu ir lietuvių išeivijos laisvajame pasaulyje politinio gyvenimo, ar dar kitaip – lietuvių diplomatijos istorijos studija. Tad pabaigai – keletas minčių apie Arūno Streikaus knygos vietą šiuolaikinės išeivių problematikos istoriografijos lauke15.

Iš karto reikia pripažinti: išeivijos istorijos rašymo Lietuvoje padėtis yra bloga, nepatenkinama. Pabrėžiu, rašymo, o ne tyrinėjimo: paskirų daugiau ar mažiau vertingų straipsnių, nagrinėjančių atskiras lietuvių išeivijos politinės istorijos problemas, netrūksta, nors absoliuti dauguma jų (Lauryno Jonušausko, Daivos Dapkutės, Juozo Banionio, Dariaus Juodžio) ir paskelbta vieninteliame žurnale „Genocidas ir rezistencija“16. Tačiau kai iš paskirų straipsnių (savo ruožtu, pagamintų iš atskirų rengtų disertacijų „gabalų“) sulipdomos knygos, skaityti nelabai yra ką. Netgi geriausioje iš trijų minėtų knygų – Lauryno Jonušausko parašytoje LDT istorijoje, kur visai gerai išnagrinėta grupelė paskirų problemų („Kybartų aktų“ recepcija, LDT finansavimas, diplomatinės krizės Paryžiuje, Vašingtone ir Vatikane) – dideliame kiekyje puslapių iš tikrųjų labai mažai kas pasakyta. Rašant naujau

---

15 Tam laukui nužymėti pasitelkime trejetą riboženklių: Dapkutė D. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė: politiniai – organizaciniai aspektai. 1945 m. – šeštojo dešimtmečio pabaiga. Vilnius: Vaga, 2002; Banionis D. Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975–1990): istorinė apžvalga. Vilnius: LGGRTC, 2002; Jonušauskas L. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla. 1940–199. Vilnius: LGGRTC, 2003.

16 O štai Kaune jau daugiau nei dešimtmetį veikiantis Lietuvių išeivijos institutas (ligi 2000 m. Išeivijos studijų centras) politinę istoriją bemaž ignoruoja. Iš visų jų darbų mūsų tema vertingiausi leidiniai iš Egzodo archyvo serijos: Antano Smetonos korespondencija 1940–
1944 m. / Dapkutė D. (sud.). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999; T. 3. VLIK’as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai / Petraitytė A. (sud). Vilnius: Versus aureus, 2004.