Lietuvių tautinė istoriografija atsirado veikiamo Vilniaus universiteto tradicijų. Simonas Daukantas1 – pirmasis lietuvių istorikas – rašęs savo darbus ne mokslui, o paprastiems žmonėms. Jis nesiėmė spręsti jau tuomet iškilusių istorijos mokslo problemų. Romantiškai mylėdamas Lietuvą, jis lietuvių praeities vaizdais žadino tautos meilę. Todėl jo darbai turėjo daugiau auklėjamos reikšmės. Iš vėlyvų kronikų ir ankstyvų istorikų jis siekė išrinkti tai, kas žadina tėvynės meilę. Išėjęs gerą istorijos pažinimo mokyklą iš Joachimo Lelevelio, Igno Danilavičiaus ir Pauliaus Onacevičiaus, S. Daukantas nuėjo ne jų keliu ir nelabai paisė mokslo reikalavimų, o kartu su inžinieriumi pagal profesiją Teodoru Narbutu perdėtai antilenkiškai nusistatė, įžvelgdamas lenkuose vien klastą ir apgaulę. Antilenkiškas nusistatymas matyti ir iš S. Daukanto požiūrio į uniją: lenkai Lietuvai suteikę oligarchinę didikų valdžią, o lietuvių valstiečiams – baudžiavą.
Po S. Daukanto XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos istorija tyrinėjo daug kas, bet iš karto tai buvo tik žavėjimasis senove. Tai buvo Jonas Šliupas, Jonas Basanavičius ir kiti, bet jų raštai dar nebuvo istorijos studijos. Pirmosios mokslinės lietuvių studijos iš pagoniškosios Lietuvos, t. y. iki unijos laikų. Net dvi disertacijos – Juozo Totoraičio2 ir Juozapo Stakausko3 buvo skirtos Mindaugui ir jo epochai. Juozas Jakštas davė studiją, skirtą Gediminui4, o Antanas Kučinskas – Kęstučiui5. Gerai funduota Konstantino Avižonio Berlyne apginta disertacija lietė XIII–XIV a. Lietuvos ūkį.6 Ji parodė, jog iki unijinė Lietuva nebuvo nei pusiau laukinė skurdi giminė, nei dykra. Bet pripažinęs lietuvių nobilius žemvaldžiais, jis nesiejo jų ūkinės galios su politinės valdžios struktūra. Jis priskyrė Lietuvos kunigaikščiams absoliutinę politinę valdžią. Lietuvos ūkį vaizdavo ir Zenonas Ivinskis7, betgi pačios unijos istorija susi- |
dizainas ir programavimas giriaus