nužudymo motyvacija (Anonimas 2 ir Brunonas 3). Prūsai šv. Vaitiekų galėjo palaikyti lenkų siųstu žmogumi, nes ir pats misionierius labai aiškiai pasako: […] iš lenkų žemės […] aš ateinu pas jus […]³⁹. Maža to, atsirado žmogus, kurio brolis buvo nužudytas lenko: […] atskubėjo įsikarščiavęs barbaras, kurio brolį buvo nužudę lenkai […]⁴⁰. Tai daugiau nei akivaizdi nuoroda į kraujo keršto paprotį. Misionierius turėjo atsakyti už lenko nužudytą prūsą, nes buvo sutapatintas su svetimšaliu lenku, kuris dargi kamuojąs žmones – juos nardinąs į vandenį. Tokiu atveju suveikė vadinamasis taliono principas, nes prūsams nebuvo laiko (gal ir noro) aiškintis, ar svetimšaliai turėjo ką nors bendra su lenkais, nužudžiusiais minėto prūso brolį. Taigi labai akivaizdus profaniškas nužudymo motyvas. Šią prielaidą patvirtina tai, jog baltams krikščionys buvo svetimi. Savo ruožtu krikščionims pagonys buvo „jie“, t. y. ne savi, nes jie yra kitokie nei krikščionys. Dėl šios priežasties nereikėjo ypatingų sakralinių motyvų, kad būtų galima susidoroti su kitokiais.

Kaip minėta, prie šio motyvo prisidėjo ir sakralinis motyvas (misionierius buvo įžengęs į šventąją giraitę). Religijotyrininkas G. Beresnevičius nurodo ir kitą sakralinei sferai priklausantį motyvą: prūsų žynys, bijodamas šv. Vaitiekaus konkurencijos (žinoma, religinės), suorganizuoja pastarojo nužudymą. Be to, hagiografijoje, kurią tyrinėtojas atsargiai įvardija kaip galimą prūsiškąją misionieriaus nužudymo versiją⁴¹, prūsai apkaltina misionierių sukėlus visuotinę viziją, kurioje mato bedegančius savo namus⁴², t. y. Vaitiekus iškyla kaip piktasis burtininkas. Remdamiesi tokia išvada, istorikai A. Nikžentaitis ir E. Usačiovaitė (pastaroji – nepriklausomai nuo A. Nikžentaičio, nes jo išvadomis nesirėmė) galėjo prabilti apie galimą šv. Vaitiekaus paaukojimą prūsų dievams⁴³. Netiesiogiai (konkrečiai neįvardydamas) tokiai minčiai lyg ir pritaria G. Beresnevičius. Kalbėdamas apie pagonių Palabio slavų ir baltų panašumus, tyrinėtojas primena, kad viena iš genčių – obodritai paaukojo dievams misionierių vyskupą Joną (XI a. vid.), panašiai kaip ir Vaitiekui, nukirtę galvą ir ją pamovę ant mieto⁴⁴. Nesileisdami į diskusijas, ką reiškė senovės baltams galvos atskyrimas nuo kūno, tepažymėsime, jog atskirų kūno dalių aukojimas buvo būdingas ir baltams.

E. Usačiovaitė savo išvadas parėmė Jono Kanaparijaus 1 motyvacija, šv. Brunono 2 ir 3 motyvacija bei Anonimo 2 motyvacija. Bet jeigu turėsime omenyje, jog į misionierių pasikėsino keršto ištroškęs prūsas, kurio brolis buvo nužudytas lenkų, tuomet pirmasis teiginys praras savo tiesioginę prasmę: žynys galėjo būti tik teisingumo vykdytojas. Norime pasakyti, kad šiuo atveju žynio kompetencijos ribos buvo pratęstos ir į teisingumo vykdymo sferą. Be to, Brunono parašytoji hagiografija aiškiai duoda suprasti, jog lenkų nužudytojo brolis pirmasis puolė misionierių. Žinoma, galime samprotauti, jog tasai brolis galėjo būti ir žynys, nes hagiografijose aiškiai išskiriami pirmieji asmenys, pasikėsinę į Vaitiekų.

___

39 BRMŠ, t. I, p. 181.

40 Ibidem, p. 181.

41 Beresnevičius G. Šventasis Vaitiekus Prūsijoje…, p. 21–24.

42 Ibidem, p. 23.

43 E. Usačiovaitė tam faktiškai paskyrė visą straipsnį (žr. 3 nuorodą).

44 Helaroldi presbyteri Bozoviensis, Cronica Slavorum, Scriptores rerum Germanicarum, Hannoverae-Leipsiae, 1909, p. 46: „Johannes episcopus […] Mihilenburg, […] ille igitur pro confessione fustibus cesus deinde per singulas civitates Slavorum ductas ad ludibrium, cum a Christi nomine flecti non posset, truncatis manibus ac pedibus corpus eius in platea proiectum est. Caput vero desectum, quod barbari conto prefigentes in titulum victoriae Deo suo Radigasto inmolaverunt…“