Zenonas Ivinskis savo daktarinėje disertacijoje⁴² aprašo valstiečių luomo istoriją. Nors tokia institucija apčiuopia­ma žymiai sunkiau nei bajorų, vis dėlto reikia pripažinti, kad čia kalbama apie istoristinę ūkio ir teisės istoriją. V. Pašuta yra teigęs, kad ši Z. Ivinskio istorija - gana statiška⁴³. Panašią nuomonę Vilniaus universiteto magistri­niame seminare yra pareiškęs E. Gudavičius, priešpriešinęs šiuo požiūriu Zenono Ivinskio darbui H. Lowmianskio veikalą apie Lietuvos visuomenės genezę ir J. Jurginio "Baudžiavos įsigalėjimą Lietuvoje". Bet būtent tirda­mas ūkio istoriją, Zenonas Ivinskis yra pateikęs ir platesnę "genetinės istorijos" sampratą - savo daktarinės diser­tacijos lietuviškoje santraukoje rašė: „Išrenkant po įvairias kronikas išmėtytas reikalingas žinutes, papildant jas negausiais didžiųjų kunigaikščių dovanojimų bei įvairių privilegijų aktais ir darant genetinio (pabraukta Z. I.) po­būdžio išvadas iš vėlesnių santykių apie ankstyvesnius laikus, galima šiek tiek pragiedrinti tamsų socialinių bei ekonominių 14-15-ojo šimtmečių santykių vaizdą ir bandyti nušviesti valstiečių luomo atsiradimą bei išsivysty­mą" . Iš šio teiginio aišku, kad Zenonas Ivinskis turi galvoje retropsektyvinį metodą. O jį, regis, jau galėtume pri­skirti probleminiam istorizmui, tik pritaikytam nebe įvykių, o istoristinei ūkio istorijai. „Valstiečių luomo istorijo­je" tokia metodologija gal dar nėra akivaizdi - išvados negriežtos, „nušviečiančios" ("privati ūkininkų žemės nuo­savybė bus tikrai buvusi","valstiečio teisė į žemę vis siaurėjo" etc.⁴⁵), o ir pati tema - žemės nuosavybė - sunkiai įveikiama istorizmui, nes yra gana abstrakti ir reikalaujanti teorinio modelio. Probleminis istorizmas daug ryškiau pradeda reikštis Zenono Ivinskio habilitaciniame darbe⁴⁶. Jame tiksliai išsiaiškinama, kuo Lietuva prekiavo XV a. I pusėje, kada prasidėjo prekyba javais etc. Šių dalykų nustatymas davė naują konceptualią įžvalgą - Lietuvos ūkio transformacijos, t. y. perėjimo prie gamybos, sampratą. Ar to jau negalima laikyti procesų istorija, gal kelias prie jos yra ir per probleminį istorizmą, o ne tik taikant pozityvistinę sociologijos teoriją? Bet kuriuo atveju aišku, kad Zenonas Ivinskis buvo priartėjęs prie solidžiausių istorizmo principų, o šie principai mūsų ir dabar menkai taiko­mi, - nes kiek galėsime išvardyti darbų, kur suformuluotas tikslus klausimas ir pateiktas griežtas atsakymas? Ar dar daug tokių tekstų kaip M. Jučo „Žalgirio mūšis", E. Gudavičiaus straipsniai ("Kas žuvo mūšyje prie Bajerburgo?" ir kiti), E. Rimšos straipsnis apie Vaclovo Agripos kilmę, A. Tylos pateikta LDK iždo judėjimo dinamika ka­rų su švedais metu? Gal neverta iš akies matuoti - reikia analizės. Verta tik kartu su R. G. Collingwoodu visų isto­rikų paprašyti, „padėjus ant širdies ranką", patiems paanalizuoti savo darbus. Atrodo, kad kiekybiniu požiūriu te­beturime „nušviečiančiąją" istoriogra-