su autoriumi, norėtųsi tik akcentuoti kitus dalykus – nemanau, kad labai svarbi pati didžiojo kunigaikščio administracija (kuri, beje, vargu, ar galėjo rinktis, ką pripažinti, o ką ne didžiuoju kunigaikščiu), daug svarbesnis paties Naugardo faktinis atskilimas nuo Maskvos. Juk, kai tik Šemiaka neteko Maskvos¹¹², Naugardas atsidūrė prieš dilemą – ar likti su juo, ar pripažinti naują Maskvos šeimininką Vasilijų Tamsųjį. Matyt, tam tikrą Naugardo neapsisprendimą rodo 1448 m. pradžios metraštinis įrašas: „O naugardiečiai nepalaikė nė vieno pusės“¹¹³. Vis dėlto vėliau naugardiečiai apsisprendė likti su Dmitrijumi Šemiaka¹¹⁴, greičiausiai Naugardas net trumpai nebuvo nutraukęs savo įsipareigojimų Dmitrijui Jurjevičiui, nes visą laiką 1447–1456 m. didžiojo kunigaikščio vietininkas Naugarde buvo Dmitrijaus Šemiakos bendražygis ir žentas Aleksandras Čartoriskis¹¹⁵.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad nuo tada, kai Vasilijus Tamsusis, išvijęs Šemiaką, įsitvirtino Maskvoje iki 1456 m., Naugardas faktiškai buvo atsiskyręs nuo Maskvos. Šiame teiginyje labai svarbus žodis faktiškai, nes, matyti, kad teoriškai Naugardas nenutraukė pavaldumo santykių su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu, tiktai Maskvos, o kartu Vladimiro ir Naugardo teisėtu valdovu Naugardas laikė Dmitrijų Šemiaką, o ne Vasilijų Tamsųjį. Tai buvo tikras iššūkis realiam Maskvos valdovui. Negana to, naugardiečiai ne tik pripažino Vasilijaus Tamsiojo „mirtiną“ priešą savo suverenu, bet ir padėjo jam kariauti su Maskva – 1452 m. „naugardiečiai su kunigaikščiu Aleksandru Vasiljevičiumi [Čartoriskiu – T. M.] daug didžiojo kunigaikščio sričių nusiaubė, padegė ir daug belaisvių parvedė“.¹¹⁶

Todėl labai gali būti, jog gandai apie Maskvos inspiruotą Dmitrijaus Šemiakos nunuodijimą buvo tikri.¹¹⁷

1454 m. privertęs pabėgti paskutinį buvusį Šemiakos sąjungininką Možaisko kunigaikštį Ivaną Andrejevičių¹¹⁸, Vasilijus Tamsusis su visomis savo pajėgomis patraukė prieš Naugardą. Pirminis ir pagrindinis jo tikslas tokiomis aplinkybėmis turėjo būti savo valdžios atnaujinimas Naugardui. Viena buvo aišku – Naugardui palanki Maskvos pilietinių karų ir Eutimijaus II Didžiojo epocha baigėsi.

Įdomiausias yra 1453–1456 m. laikotarpis. Po Dmitrijaus Šemiakos mirties 1453 m. Naugardas liko be suvereno, bet nebandė susitaikyti su Vasilijum Tamsiuoju ar kaip kitaip spręsti šią problemą. Avraamkos metraštyje tuo metu daugiausia kalbama apie naujų cerkvių statybą, minimi kai kurie svarbūs užsienio įvykiai (pvz., Konstantinopolio užėmimas 1453 m.)¹¹⁹. Dėmesio vertas tik vienas pranešimas prie 1454 m. „...išvažiavo iš Naugardo kunigaikštis Ivanas Dmitrijevičius (Šemiakos sūnus – T. M.) į Lietuvą pas kunigaikštį Kazimierą karalaitį.“¹²⁰

Remiantis šia citata galima spėti, kad Šemiakos sūnus po tėvo mirties netapo Naugardo didžiuoju kunigaikščiu, nes tituluojamas tik kunigaikščiu. Kaip vertinti šį žingsnį – ar tai Ivano Dmitrijevičiaus iniciatyva, ar Naugardo pavedimas? Ivanas Dmitrijevičius taip ir negrįžo į Naugardą, tačiau, kita vertus, Naugarde iki pat 1456 liko jo motina didžioji kunigaikštienė Sofija. Vadinasi, šiokia tokia tikimybė, kad Ivano Dmitrijevičiaus išvykimu naugardiečiai bandė užmegzti santykius su Lietuva, yra.

Taigi 1456 m. karą Maskva pradėjo, siekdama susigrąžinti visiškai prarastas pozicijas