| gale Lietuvos vyriausybė po palankaus jai sprendimo tarptautiniame Hagos teisme „Biotcherio byloje“ jautėsi daug stipriau ir bylos baigtį suprato „...kaip galimybę ateityje ginti savo interesus Klaipėdoje kur kas efektingesnėmis priemonėmis.“23 Taigi 1932 m. Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių nesutarimai dėl Klaipėdos ne tik buvo dar labiau išsiplėtoję, patekę į Tautų sąjungos posėdžių dienotvarkę, bet ir pasiekę tarptautinio Hagos teismo sprendimą „Biotcherio byloje“, kuris „...Kaune buvo vertinamas kaip pergalė...“24. Plk. K. Škirpa „Biotcherio bylai“ tik įgaunant eigą vylėsi, kad nesutarimai dėl Klaipėdos diplomatiniu būdu bus likviduoti ir nepakenks Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių draugystei.25 Tuo tarpu Lietuvos kariuomenės vadovybė Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių nesutarimus dėl Klaipėdos krašto reikalų, matyt, vertino kaip abiejų valstybių santykių krizę ir norėjo gauti iš Vokietijos atskirą, papildomą pasižadėjimą dėl Klaipėdos. Beje, 1928 m. sausio 29 d. sutartis dėl sienos su Vokietija Lietuvos visuomenėje buvo vertinama labai teigiamai, net kaip savanoriškas Vokietijos teisių į Klaipėdą išsižadėjimas, kadangi toje sutartyje nebuvo minima Versalio taikos sutartis, kurią Vokietija buvo priversta pasirašyti kaip pralaimėjusi kare valstybė. Tačiau 1928 m. sausio 29 d. sutarties dėl sienos su Vokietija tekste neminimas ir Klaipėdos kraštas, joje tik aprašyta tuo metu faktiškai buvusi Lietuvos ir Vokietijos siena. Maža to, Lietuvos–Vokietijos sienos sutartimi Vokietijos vyriausybė Lietuvai nedavė jokių šios sienos stabilumo garantijų. Nors per derybas dėl sutarties Lietuvos vyriausybė ir siekė jos tekste užfiksuoti „..., jog sienos nustatymo sutartis sudaroma visiems laikams, kad ji negali būti nė vienos sutartį sudarančių valstybių denonsuota.“26 Šį Lietuvos vyriausybės sienos stabilumo norą Vokietija per derybas atmetė.
Be pergalės tarptautiniame Hagos teisme „Biotcherio byloje“, 1932 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos vyriausybės nuomone, ji buvo pasiekusi dar vieną triumfą tame pačiame Hagos teisme 1931 m. spalio 15 d. vadinamojoje Nemuno internacionalizacijos ar, tiksliau, „byloje dėl tranzito Nemuno upynu ir Kaišiadorių–Lentvario geležinkelio ruožu“ šį kartą prieš Lenkiją ir Didžiųjų vakarų valstybių mėginimą taip normalizuoti Lietuvos–Lenkijos santykius. Nemuno internacionalizacijos bylos išvadose buvo „...pažymėta, kad esamomis aplinkybėmis prievolės, kurią norima uždėti Lietuvai, nėra. Tarptautiniai Lietuvos pasižadėjimai jos neįpareigoja kalbamu metu atidaryti susisiekimą Kaišiadorių–Lentvario geležinkelio ruožu.“27 Tos esamos aplinkybės buvo Vilniaus klausimas. Lietuvoje šis tarptautinio Hagos teismo sprendimas buvo sutiktas kaip tarptautinis tebeegzistuojančio Vilniaus klausimo pripažinimas. Vien tik iš Lietuvos kariuomenės vadovybės pozicijos, |
dizainas ir programavimas giriaus