kas reklamuojama), dabar piešiniai kur kas ekspresyvesni, dažniau matome žmones, kurie uosto kvepalus, rūko cigaretes, bendrauja, deginasi prie jūros, vairuoja automobilius, skalbia, valosi dantis, rašo rašikliais ir t. t. 1934 m. „Ryte“ skutimosi kremo „Figaro“ reklamoje vyras, skusdamasis barzdą, dainuoja : „Dul dul dul dul dūdelė, graži mano mergelė“, pavaizduotos netgi natos54. Taigi ne tik tekstas, bet ir iliustracijos tapo įtaigesnės.

1927–1935 m. laikotarpis reklamai buvo įvairiapusis. Minėta, kad ekonominė krizė pristabdė kiekybinę reklamos raidą, taip pat derėtų pasakyti, kad 1932–1935 m. tik užsienio firmos (pvz., skalbimo priemones „Persil“ gaminanti „Henkel“ firma, kava „Hag“) ir stambūs vietiniai pramonės gamintojai (pvz., kosmetikos fabrikai) išgalėjo užsakyti didesnę ir iliustruotą reklamą. Kiti reklaminiai skelbimai liko menkai pastebimi.

1936–1937 m. reklama atsigavo, pagausėjo skelbimų, jie vėl tapo didesnio formato, atsirado reklaminių skelbimų, užimančių visą laikraščio puslapį. Reklamuotų prekių, paslaugų įvairovė didesnė. Po kelerių metų pertraukos sugrįžo lengvųjų automobilių reklama, populiariausia reklamuojama prekė tapo radijo aparatas, toliau karaliavo kosmetikos prekių, cigarečių reklama, pirmą kartą pasiūlytas soliariumas, higieniniai įklotai moterims. Iliustruota reklama šiuo laikotarpiu persvėrė rezultatą savo naudai varžybose su neiliustruota. Be to, dažniau reklamoje imta naudoti fotografiją. Itin populiaru buvo į kinoteatrų reklamą įdėti kadro nuotrauką iš filmo. Lietuvos pramonininkai „Lietūkis“, „Maistas“, muilo fabrikai taip pat paįvairindavo savo reklamas fotografijomis. Pati didžiausia šio laikotarpio naujovė – spalvota reklama. Spalvotos reklamos atėjimas, matyt, priklausė ne vien nuo reklamos užsakovų, bet ir nuo paties periodinio leidinio spausdinimo techninių ypatybių. Pavyzdžiui, „Lietuvos aidas“ pradėjo naudoti spalvas 1937 m. gegužės 1 d., tų pačių metų liepos 2 d. pasirodė spalvota tabako „Mano bičiulis“ reklama.

Nuo 1937–1938 m. periodiniame leidinyje „Tautos ūkis“ atsirado skyrelis „Pardavimo menas“. Kiekviename numeryje buvo spausdinami straipsniai, nagrinėjantys įvairiausius reklamos aspektus, reklamavimo būdus, teikiama teorinių ir praktinių patarimų, kaip sukurti kokybišką reklamą, sudominti klientus ir t. t. Tad Lietuvoje reklamos kūrėjams, užsakovams atsirado pagalbininkas, teikęs teorinių reklamavimo meno pagrindų.

Amžininkai lietuvišką reklamą vertino neigiamai. Kaip pagrindiniai lietuviškos reklamos trūkumai buvo įvardijami menkas jos kiekis ir prasta kokybė, taip pat buvo priekaištaujama, kad ji neefektinga, „išblyškusi“, su silpnomis iliustracijomis, nuvalkiotais šūkiais. „Turbūt nė vienoje srityje Lietuva nėra taip atsilikusi, kaip reklamos srity... Mūsų reklamos apverktiną, ką čia sakau apverktiną – apverktiniausią stovį pirmiausiai viešai atestuoja mūsų laikraščių skelbimai, kurių tiek maža yra, kurie dažnai ir taip prastai yra surašomi.“56  1939 m. teigiama: „Galima drąsiai tvirtinti, kad dar daug įmonininkų

---

54 Skutimosi kremo „Figaro“ reklama // Rytas. 1934, sausio 20.

55 Muilo „Radium“ reklama // Lietuvos aidas. 1938, kovo 16.

56 Kameralistas. Apie reklamą // Savivaldybė. 1927, Nr. 10, p. 21–22.