čius-Paprūsis ir Lagofetas. Lietuvių atstovai komisijoje buvo Vilniaus m. ir apskr. komendantas kpt. V. Kurkauskas, Ig. Jonynas ir Z. Žemaitis, be to, juriskonsulto teisėmis, advokatas T. Vrublevskis⁵⁸.

Derybos Evakuacinėje komisijoje buvo labai sunkios. Tai buvo tiesiog atkakli kova su komunistais ir jų vadovu M. Rafesu, kurie bemaž visa Vilniuje laikė karo grobiu ir reikalinga Raudonosios armijos veiksmams pateisinti. Čia lietuviams buvo ypač naudingas advokatas T. Vrublevskis, kaip geras Vilniaus miesto reikalų ir vietos žmonių žinovas⁵⁹.

Pirmajame komisijos posėdyje lietuvių atstovai pareikalavo tuoj perduoti Lietuvos valdžiai švietimo ir labdaros įstaigas, ligonines, leisti organizuoti miliciją. Šiems reikalavimams komunistai neprieštaravo, išskyrus tai, jog nesutiko pavesti lietuvių milicijai Vilniaus miesto ir apskrities apsaugos, neleido lietuviams sudaryti savos Vilniaus miesto administracijos. Vyko smarkūs ginčai, ką laikyti kariniu turtu, ką – karo grobiu ir t. t.

Antrajame komisijos posėdyje buvo pareikalauta sustabdyti bolševikų atsišaukimų spausdinimą iš Lietuvių mokslo draugijos konfiskuotame popieriuje, nes tai pažeidė 1920 m. liepos 12 d. sutarties 4 paragrafą. Posėdžiuose didelių ginčų sukėlė bolševikų vykdomos turto rekvizicijos ir karo grobio išvežimas, privataus turto sekvestravimas, protestuota dėl kėsinimosi išvežti Vilniaus kultūrinius turtus, Lietuvos piliečių areštų, karių mobilizacijos ir kt.

1920 m. rugpjūčio 21 d. krašto apsaugos ministras plk. ltn. K. Žukas bolševikų karinei vadovybei įteikė ultimatyvų protesto raštą, kuriame kaltino ją dėl priešiškų Lietuvos valstybės atžvilgiu veiksmų ir pagrasino imtis priemonių apsaugoti savo teritorijoje Lietuvos piliečių laisvę ir teises⁶⁰.

Į šį plk. ltn. K. Žuko ultimatumą Sovietų Rusijos krašto apsaugos komisaras L. Trockis atsakė telegrama, jog Sovietų Rusija mokanti laikytis savo pažadų ir ji evakuosianti iš Lietuvos savo kariuomenę. Tai buvo padaryta 1920 m. rugpjūčio 26 d.⁶¹ 

6. Vilniaus ir kitų Lietuvos teritorijų atgavimas

Rusų kovų su lenkais metu abi šalys siekė patraukti savo pusėn Lietuvą. Pastarosios politikai abiem atvejais suprato valstybei gresiantį pavojų, todėl nutarė laikytis neutraliai – vengti karinių susirėmimų tiek su viena, tiek su kita kariaujančia šalimi. To meto sąlygomis tai nebuvo lengva. Raudonajai armijai užėmus Vilnių ir po keleto dienų tęsiant puolimą pietų bei į vakarus nuo Augustavo kryptimi, lenkai, bijodami apsupties, pradėjo be kovų trauktis ir iš pietinės Suvalkijos dalies. Liepos 19 d. bolševikai užėmė Gardiną ir tęsė puolimą Balstogės kryptimi.

Taigi iki tol buvęs lietuvių–lenkų frontas labai sutrumpėjo. Karinės vadovybės įsakymu mjr. J. Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamos Marijampolės grupės dalys buvo koncentruojamos žygiams į lenkų apleidžiamas vietoves. Dar liepos 17 d. lietuviai ties Merkine nuginklavo dvi lenkų kuopas ir užėmė Druskininkus bei Ratnyčią⁶².

Lenkų apleistose vietose pasiliko tik jų partizanai. Liepos 19 d. Marijampolės grupės dalys visu frontu pradėjo žygiuoti pirmyn, stumdamos

___

58 M. Biržiška. Dėl mūsų sostinės. Londonas, 1962, d. 2, p. 198.

59 Ten pat, p. 200.

60 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija…,
p. 590.

61 Ten pat.

62 Pažymėtini įvykiai… // Karys. Nr. 28, p. 562.