1994 metais minėtos prof. dr. Juozo Ereto 10-osios mirties metinės ir vyko renginiai 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui 1996 metais. Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) siekia kuo išsamiau supažindinti su savo nario, akademiko, itin nusipelniusio Lietuvos kultūros istorijai veikla, o šiuo straipsniu ir su J. Ereto požiūriu į lietuvių kultūros istoriją 35-rių (1896-1931) metų laikotarpiu iš jau gana brandaus 75-rių metų amžiaus.
1919 m. rudenį, 23 m. jaunuolis, šveicaras, kuriam buvo atviros Europos universitetų durys, kur jo laukė mokslinė karjera, atvyko į Lietuvą, kuri, deja, jam nieko negalėjo žadėti, nes čia padėtis buvo sunki. J. Eretas, vykdydamas priesaiką mirštančiam draugui, manė padirbėti Lietuvoje tik keletą metų, o liko joje visam gyvenimui, žinoma, širdimi ir darbais, nes tarybinės valdžios elgesys su inteligentais privertė J. Eretą su gausia 5 vaikų šeima (3 palaidoti Lietuvoje), 1941 m. kovo 22 d. išvykti į pirmąją tėvynę Švercariją.
J. Eretas su lietuviais susipažino dar studentaudamas Fribure 1917 m. pabaigoje, lietuviams palankaus profesoriaus Gustavo Šniurerio rekomenduotas, pradėjo dirbti Lietuvos informacijų biure.
Atvykęs į Lietuvą, J. Eretas su jaunatviška energija ir vakarietišku požiūriu pasinerdavo į tokią veiklos sritį, kuriai labiausiai reikėjo sumanumo ir pasiaukojimo. Sutvarkęs, sureguliavęs darbus viename bare jis eidavo į kitą, kad, šį sutvarkęs, nertųsi į trečią ir taip toliau, kol 1928 m. sušlubavo sveikata.
1919-1940 m. laikotarpiu profesorius aktyviai dirbo politinį- visuomeninį ir pedagoginį-mokslinį darbą. Iš pradžių itin aktyvi visuomeninė veikla pamažu užleido vietą mokslinei.
Visuomeninėje J. Ereto veikloje galima išskirti tris pagrindines kryptis, kur jis paliko ženklų pėdsaką - įnešė naujovių, pertvarkymų, tai: blaivybė, sportas ir jaunimo organizacijos. S. Šalkauskis apie J. Ereto veiklą "Pavasario" organizacijoje, kurioje pertvarkė visą valdymo struktūrą, taip |
dizainas ir programavimas giriaus