| ir Lietuvą. "Valakų sistemos įvedimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dėka lietuviams ir baltarusiams buvo žymiai išplėsta ir 3 šimtmečiams nulemta gyvybinė erdvė. Abiejų tautelių gyventojų istorija tuo laikotarpiu buvo stipriausiai nulemta lenkų karalių ir didikų primestos tvarkos"16.
Be abejo, bet kuri socialinė raida yra sietina su vidinėmis priežastimis, tačiau fundamentalūs socialinės istorijos lūžiai neretai lengviau paaiškinami, remiantis geopolitine istorijos interpretacija: esminiai socialiniai lūžiai lietuvių žemėse buvo nulemti politinės geografijos pasikeitimų. Lietuvių socialinę raidą labiau lėmė kaimynai nei patys lietuviai. Tai visų pirma vokiečiai, rusai ir lenkai17. Skandinavijos kraštai, kitaip nei ankstesniais amžiais, tiesioginės įtakos lietuviams per paskutinius šimtmečius neturėjo. Tačiau, kaip jau minėta, tiesioginę socialinę įtaką padarė Prancūzija. Patys lietuviai imtis vadovauti socialinės modernizacijos procesui galėjo tik po nepriklausomybės atkūrimo (1918 m. ir 1990 m.), vadinasi, irgi tik pasikeitus politinei geografijai.
Per paskutinius porą šimtų metų Lietuvos socialinę raidą labiausiai lėmė Rusija. Pavyzdžiui, XVIII a. pab. Lietuvos-Lenkijos valstybė bandė radikaliai reformuoti sistemą, prisiminkime Gegužės 3-iosios konstituciją. Tačiau toks modernizacijos būdas nelaimėjo. Rusijos imperializmas, matyt, atliko senosios socialinės sistemos konservavimo funkciją Lietuvoje, bent jau iki 1831 m. sukilimo, o 1940 m. aneksijos pasekmės lietuviškam kaimui socialine-istorine prasme reiškė grįžimą prie ankstesnių socialinės organizacijos formų. Kai kurie autoriai netgi mano, kad po Stalino eros sukrėtimų Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje reprodukavosi ekstremaliai į statusą ir hierarhiją orientuota visuomeninė struktūra, analogiška luominei visuomenei, tik šiuo atveju bajorijos funkcionalinis ekvivalentas buvo inteligentija. Kaip ir anksčiau gimimas bajoru, taip postalininėje Sovietų Sąjungoje tik aukštojo išsilavinimo cenzas davė atitinkamus politinius šansus visuomenėje18.
Socialinės istorijos tyrinėtojui, aš manau, geopolitinis požiūris yra būtinas, tačiau nereiktų jo suabsoliutinti. Lietuvių geopolitiko K Pakšto vaizduotė, J Ereto žodžiais tariant, buvo gana siaura, nes ji apsiribojo beveik vien geopolitiniu aspektu. "Tuo ji buvo panaši į prožektorių, akinančiai apšviečiantį tik neplatų, kad ir nulemianti gyvenimo ruožą"19. Aš pritariu tokiam J. Ereto vertinimui. Geopolitinis požiūris efektyvus, kai žiūrima į istoriją su teleskopu, imami ilgi istoriniai laikotarpiai, didelės erdvės. Jei socialinių sistemų pasikeitimus Lietuvoje ir Rytų Europoje geopolitiškai galima paaiškinti, tai tiriant detaliai pasipriešinimą ar socialinę adaptaciją prievarta primestai siste;mai, mikrosocialinį lygį įvairiais |
dizainas ir programavimas giriaus