| daugiausia gali padėti Tėvynei tik drąsiam ir pasiaukojamam darbe.“38 Gen. Želigovskiui paskelbus rinkimus į Vilniaus Seimą 1921 m. pabaigoje šauliai gavo užduotį trukdyti rinkimų kampanijai. Jie gabeno agitacinę literatūrą per demarkacinę liniją, rinko gyventojų protestus, kuriais vėliau naudojosi Lietuvos diplomatai, skleidė gandus, sėjančius paniką, ir net galėjo imtis teroristinių veiksmų. Ltn. Švažo pranešime VŠSKI štabui rašoma, kad „į užfrontę išsiųsti 9 žvalgai tam, kad trukdytų rinkimus į Vilniaus Seimą. Jie turi įgaliojimus teroro aktams (sprogdinti rinkimų komisijų būstus, žudyti kandidatus ir t. t.) (Trakų sk.).“39 Dėl tokių šaulių veiksmų rinkimus į Vilniaus seimą boikotavo tautinės mažumos ir lietuviai.
Neutralioje zonoje dažnai vykdavo ginkluoti šaulių susirėmimai su lenkų partizanais, ypač Širvintų–Giedraičių bare. Lenkų valdžia žiauriai susidorodavo su vietos gyventojais, ieškodami jų tarp šaulių. Lenkų žandarai gaudydavo jiems įtartinus asmenis ir kankindavo: „Badė adatomis pirštų galus, degino degtukais burną, mušė šautuvais, reikalavo pasisakyti šauliais. Aleksandrą Špoką pririšo prie arklio ir liepė bėgti, bet jis parkrito ir buvo labai sudaužytas, nors jokių įrodymų dėl šaulystės nerado.“40 Lenkų užgrobtame krašte vyko žūtbūtinė kova tarp vietinių gyventojų ir lenkų partizanų bei žandarų. Tai rodo 1922 m. sausio 4 d. raštas Šaulių sąjungos konspiratyvinio štabo viršininkui ir rajoniniams karo instruktoriams: „Čia negali gailėtis nei triūso, nei sveikatos, nei gyvybės, arba mes, arba lenkai... jei lenkai vartos jėgą, visas žinias pateikti Rytų komisijai, spaudai ir Ženevos delegacijai.“41
Lietuvos šaulių sąjungos nariai kovojo su Lietuvos priešais ne tik iš patriotizmo, bet, kaip ir savanoriai, tikėjosi gauti žemės. M. Šalčius dar Želigovskio žygio metu rūpinosi dėl žemės gavimo, o 1921 pavasarį Steigiamasis Seimas tokį įstatymą priėmė.
Nepriklausomybės kovose, 1922 m. duomenimis, žuvo 2527 žmonės. Kautynėse žuvo 40 karininkų, 1299 kareiviai ir 67 šauliai, dingo be žinios 16 karininkų, 813 kareivių. Kovose buvo sužeista: 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai – iš viso 2677 vyrai.42
Išvados
1. Nagrinėjant nepriklausomybės kovas, sunku atskirti partizanų ir šaulių būrių veiklą, nes kovose su bolševikais dalyvavo tik partizanų būriai ir reguliarioji kariuomenė, o su bermontininkais, šalia šių dviejų jėgų, ir šauliai. Kovose su lenkais Šaulių sąjunga veikė savarankiškai, įsteigusi savo karinę struktūrą.
2. Šaulių sąjunga susikūrė valstybės tarnautojų ir visuomenės veikėjų iniciatyva. Ši sąjunga turėjo didelę reikšmę vienydama stichiškus partizanų ir vietinių gyventojų būrius. Šauliai padėjo kariuomenei kovinėse operacijose ir pasienio apsaugoje.
3. Šaulių sąjunga pasireiškė ne tik kaip karinė, bet ir kaip politinė-visuomeninė jėga. Lietuvos vyriausybė šaulių būrių veiklą konflikte su Lenkija tarptautinėje arenoje pateikdavo kaip vietinių gyventojų pasipriešinimą okupantams. |
dizainas ir programavimas giriaus