| sikiniais įvykiais, tekstais, kuriniais ar tiesiog klasicizmu. Klasikinis objektas visada yra elitarinis, išryškintas iš kitų tarpo, todėl "klasicizmas" gali būti nustatytas voliuntaristiškai. Sudarydami klasikinių tekstų ar įvykių sąrašą, mes patys nustatome jų autoritetingumą. Bet, tarkim, M. Lutheriui ir reformatams Bažnyčios tėvų darbai, viduramžių filosofija nėra autoritetai, todėl ir neklasikiniai fenomenai. O ankstyvieji viduramžiai, "užmiršę" Aristotelį, padarė jį visai ne klasikiniu autoriumi. Tik mums dažnai atrodo, kad nustatytas sąrašas kūrinių ar įvykių yra klasikinis par excellence. O klasika vadiname tai, kas yra tiesiog paradigmiška, kas turi normatyvinį statusą mūsų gyvenime, istorinėje patirtyje. Dėl klasikinių istorinių įvykių, epochų, tekstų ar asmenybių galima daug ginčytis ar net juos atmesti, bet neįmanoma disponuoti klasika. Pavyzdžiui, Kristaus įvykio normatyvumas akivaizdus net tokiems anti-krikščionims kaip F. Nietsche, nes jis glūdi dar prieš ginčą, prieš dialogą su oponentu. Klasikiniai faktai jau yra pažinti, jų kanonas gali keistis, galime juos laikinai užmiršti ar net "uždrausti" žinoti, o klasikos sąvoka nurodo į istorijos, tradicijos potencialumą dėl jos aktualaus dar-ne-pažinimo. Istorinės tikrovės kristalizacija klasikoje išsaugo jos transcendentiškumą, neleidžia jos redukuoti į pažįstančiojo mokslinę teoriją.
Dabar paaiškėja, kad įprasta istorine klasika vadiname tuos praeities fenomenus, kurie formuoja tam tikrą dabarties kultūrą. Tai klasikiniais vadinami epochiniai lūžiai, įvykiai. Hermeneutine prasme klasika yra tie tekstai ir tuose tekstuose liudijami faktai, kurie patys savaime turi aktualią reikšmę, tam tikrą idealumą.13 Galime apibrėžčiau atsakyti ir į klausimą, kas yra istorinis įvykis, kuo jis skiriasi nuo nesuskaičiuojamos gausybės praeityje buvusių faktų. Riba tarp praeities ir istorinio fakto buvo žymima socialinio reikšmingumo (Collingwood), Absoliučios Dvasios savirealizacijos (Hegel) ir net ekonominių formacijų kaitos dėsnių (Marx) kriterijais. Hermeneuti-niu požiūriu, jei įvykis turi tik vidinę, praeinančia reikšmę, jei jis nenurodo kito reikšmingo referento, tai negali tapti normatyviniu. Istorinis įvykis (tiksliau tariant, istorinis dokumentas, liudijantis šį įvykį) turi prasmės perteklių. Būdamas laike, jis manifestuoja savo ant-laikiškumą, generuoja permanentinį prasmingumą, jis visada yra aktualybė. Tik toks įvykis gali būti pokalbio dalis, tapti supratimo įvykiu, pasisavintas sąmonės akte nesunaikinant jo individualiosios būties.
Kadangi klasika yra ne tik jau gerai žinomi, visuotinai reikšmingais laikomi istorijos fenomenai, tai interpretacija nėra uždaras žaidimas semantiniame lauke. Naujų įvykių, koreliuojančių su dabarties istorine sąmone, atradimas (atsiminimas) ne tik įmanomas, bet ir yra būtinas variklis pačiam supratimo procesui. |
dizainas ir programavimas giriaus