Lyga surinko 20 tūkstančių parašų. Lietuvos moterys taip pat rinko parašus ir siuntė į Maskvą. Daugiausia parašų (330) buvo surinkta Šiauliuose57. 1907 m. kovo 27 d. Valstybės Dūmos septintajame posėdyje buvo išplatintas Kostromos gubernijos žemiečių valdybos kreipimasis į Dūmą, kuriame buvo prašoma suteikti moterims lygias su vyrais rinkimų teises. Šis kreipimasis buvo perduotas svarstyti komisijai58. Lietuvos atstovai Dūmoje taip pat gavo peticijų su parašais iš įvairių Lietuvos vietų – Kupiškio, Bartininkų, Panevėžio, kuriose buvo reikalaujama įvesti visuotinį, slaptą, lygų ir tiesioginį balsavimą59. Nors moterys ir Lietuvoje, ir Rusijoje dėjo pastangas, kad teisės būtų sulygintos, tačiau iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 3 d. jų reikalavimai nebuvo svarstyti. Tą pačią dieną buvo paskelbtas caro aktas apie III Dūmos sušaukimą ir naują Dūmos rinkimų tvarką. Naujas rinkimų įstatymas buvo nepalankus ne tik moterims, kurios negavo politinių teisių, bet ir kairiosioms jėgoms bei tautinėms mažumoms. G. Petkevičaitė apgailestavo, kad valdžia skriaudžia moteris: „[...] atstumdama nuo politinio darbo. Neturime dar rinkimų teisės. Neleista mums Dūmoje viešai užstoti tėvynės reikalų“60. Ji taip pat nurodė, kad moterys privalo visas savo jėgas skirti jaunosios kartos auklėjimui.

Vykstant rinkimams į III Valstybės Dūmą, Lietuvos moterys rengėsi pirmajam suvažiavimui. Tuo laikotarpiu moterų judėjimui vadovavo liberalės demokratės F. Bortkevičienė, O. Pleirytė-Puidienė, S. Landsbergaitė, O. Brazauskaitė, G. Petkevičaitė, kurios pirmiausia kėlė teisės, politinės moterų ir vyrų lygybės idėjas. Nemaža dėmesio jos skyrė ir moterų visuomeninio sąmoningumo žadinimui, švietimo klausimams.

Tuo metu vadovauti moterų judėjimui ėmė intensyviai siekti katalikų dvasininkija. Ji jau 1906 m. krašte steigė krikščioniškas organizacijas: „Saulės“, „Žiburio“, „Šv. Juozapo“, „Šv. Zitos“ draugijas. Pastaroji 1905 m. pradėjo veiklą Vilniuje, o 1906 m. – Kaune ir kitur. Draugijos tikslas buvo diegti tarnaitėms nuolankumą, kantrybę ir nusižeminimą. Kunigai, siekdami pakreipti Katalikų bažnyčios labui kylantį moterų visuomeninį aktyvumą, 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune organizavo Lietuvos moterų suvažiavimą. Kunigų sudarytas septynių narių organizacinis komitetas turėjo ne tik kreipti suvažiavimo eigą pageidaujama linkme, bet ir įtvirtinti savo įtaką naujai kuriamoje moterų organizacijoje. Komitete aktyviai darbavosi P. Leonas, kuris 1937 m. rašė: „Tautos gyvenimas ir likimas, tad jos ir dvasinis atgimimas yra visų jos susipratusių sūnų reikalas. Tokio pobūdžio reikmuo yra ir moterų tautinis susipratimas, tad ir 1907 m. Kaune kai kurių kunigų inicijuotas

55 Госyдарственная дума. Cтенографические отчеты. С. Петербург, 1906, т. 1, c. 387

56 Государственная дума. Cтенографические отчеты. С. Петербург, 1907, т. 1, c. 1183.

57 Moters ir dūma // Kova, 1907, birželio 21.

58 Valstybės dūma // Lietuvos ūkininkas, 1907, balandžio 4.

59 Dūma ir Lietuvos reikalai // Lietuvos ūkininkas, 1907, balandžio 11, birželio 6.

61 G.Petkevičaitė. Raštai. Vilnius, 1967, t. 5, p. 250.