| bilumu palyginama su realistinės epistemologijos „daiktais savyje“. Nuo hermeneutikos poststruktūralizmas atsiriboja, atmesdamas klasikinės hermeneutikos prielaidą, kad galutinė instancija, kuri determinuoja tą reikšmę, yra to objekto „kūrėjas“ ar „autorius“, t. y. jo tuo objektu „išreikšta“ reikšmė. Šia subjekto „ekspropriacija“ poststruktūralizmas susisieja ir su ideologijos teorijos (K. Marxas) bei „gelminės psichologijos“ (S. Freudas) tradicija. Tačiau ir ideologijos teorijos, ir „gelminė psichologija“ suponuoja, kad galima aiškiai ir vienareikšmiškai atskirti tekstą (semiotinį kultūros artefaktą) nuo jo konteksto – socialinės-ekonominės ar psichologinės „tikrovės“, kuri atsispindi tekste. Poststruktūralistinėje perspektyvoje tekste intertekstualiai atsispindi tik kiti tekstai, kurie savo ruožtu yra kitų tekstų atspindžiai ir t. t. Pati teksto ir konteksto opozicija yra viena iš daugelio opozicijų, kurias poststruktūralistai traktuoja kaip tam tikrų diskursų rėmuose sukurtas „socialines konstrukcijas“. Prie tokių opozicijų priklauso šnekos ir rašto, gamtos ir kultūros, dvasios ir materijos, vyro ir moters, logikos ir retorikos opozicijos. Atskleisdama šių ir panašių opozicijų nestabilumą, arbitralumą ir konvencionalumą, poststruktūralistinė kritika jas „dekonstruoja“.
Tokios dekonstrukcijos pavyzdžiu gali būti Williamo H. Sewello pateikiama „materialių“ ir „idealių“ reiškinių opozicijos sociologiniame ir kultūrologiniame diskurse analizė81. Kai operuojama šia opozicija, tam tikri reiškiniai kvalifikuojami kaip „materialūs“ (taigi ir „tikroviškesni“, „realesni“, labiau „pirminiai“ ir pan.). Pavyzdžiui, „materialios“ ir „dvasinės“ kultūros, ekonomikos kaip „materialios bazės“ ir „ideologinio antstato“ perskyra. W. H. Sewellas šias tarsi savaime suprantamas, „akivaizdžias“ priešstatas kompromituoja ir dekonstruoja, nurodydamas jų šaknis tradiciniame krikščioniškosios teologijos diskurse, kuriame buvo sukonstruota „kūno“ ir „sielos“ priešstata. Šiame diskurse „siela“ (ar „idealybė“) buvo vyraujantis, „privilegijuotas“ (ir pozityviai vertinamas) terminas, o „kūnas“ – jo papildinys (turbūt J. Derrida supplement82 prasme)83. XIX a. „privilegijuotas“ terminas ir papildinys susikeitė vietomis, o „materialybė“ (marksistiniame diskurse) buvo tapatinama su ekonomika. Šį tapatinimą Sewellas skelbia visiškai arbitraliu, kaip ir visą „materialių“ ir „idealių“ pradų visuomenėje ir kultūroje santykio problematiką.
Žvelgiant iš postmodernistinio ir poststruktūralistinio diskurso perspektyvos, pats susirūpinimas klausimais – kas yra kultūrinė istorija, kas yra kultūra, kokie kultūrinės istorijos santykiai su kitomis istorijos šakomis, – yra pats tikriausias „modernistinio mąstymo“ požymis. Tai mąstymas, įsipareigojęs opozicijoms (kultūra ir socialinė struktūra, kultūra ir visuomenė, materiali ir dvasinė kultūra), kurios nėra ir negali būti aiškios. Poststruktūralistas siekia tuos neaiškumus ir nestabilumus atskleisti ir kartu dekonstruoti pamatines „pozityvaus“ sociologinio ir kultūrologinio mąstymo pagrindus.
Tuo pat metu poststruktūralistinis (postmodernistinis) diskursas tėra diskursas tarp diskursų. Žvelgiant į šį „diskursų diskursą“ iš kon-
___
81 Žr.: Sewell W. H. Towards a Post-Materialist Rhetoric for Labour History // Berlanstein L. R. (Ed.). Rethinking Labor History: Essays on Discourse and Class Analysis. Urbana: Un-ty of Illinois Press, 1993, p. 21–23.
82 Žr.: Derrida J. Of Grammatology. Baltimore: John Hopkins University Press, 1974, p. 141–164; Culler J. On Deconstruction, p. 103–107.
83 W. H. Sewello idėjos dėstomos remiantis: Joyce P. The End of Social History? // K. Jenkins (Ed.). The Postmodern History Reader. London: Routledge, 1997, p. 344–345. |
dizainas ir programavimas giriaus