Brandindami agresyvius planus, lenkai Lietuvoje ėmė steigti įvairias kariškos pakraipos sąjungas bei organizacijas. 1918 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje buvo įsteigta Vilniaus miesto lenkų karių sąjunga, kuri netrukus pasiskelbė nuolatine lenkų atstovybe Lietuvoje5 .

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Vokietijoje įvykus revoliucijai, lenkų veikla Vilniaus krašte labai suaktyvėjo. Lapkričio 20 d. Vilniuje buvo įsteigta Lietuvos ir Gudijos krašto savigyna, o gruodžio 8 d. generolas V. Vejtko paskirtas visų jos dalinių vadu. Pradėta formuoti tos savigynos brigada. Šiuos dalinius rėmė Vilniaus ir apylinkių pasiturintieji lenkų dvarininkai savanoriškais mokesčiais bei Varšuvos vadinamasis Rytų žemių komitetas, kuriam Lenkijos vyriausybė 1918 m. gruodžio 12 d. skyrė 20 mln. markių savigynos daliniams Lietuvoje organizuoti6 . Parengus lietuviškų ir gudiškų žemių užėmimo planą ir Vilniuje bei jo srityje sparčiai kuriant karines organizacijas, pagrindinis lenkų vadovybės Rytų politikos rūpestis ir buvo užvaldyti šį miestą bei sritį tarp jo ir Balstogės, pramintą „lenkiška-gudiška Lietuva“.

Gruodžio 29 d. J. Pilsudskio nurodymu vietoj Lietuvos ir Gudijos krašto savigynos buvo sudaryta Lietuvos ir Gudijos generalinė apygarda, kurios vadu liko gen. V. Vejtko. Vilniaus miesto komendantu buvo paskirtas generolas A. Mokrzeckis. Nuo to laiko besikuriantiems lenkų daliniams karinės veiklos kryptį nubrėžė Lenkijos kariuomenės vyriausiasis štabas7 .

Beveik tuo pat metu buvo organizuojama ir vadinamoji Lietuvių-gudų divizija, kurios tikslas – karinėmis jėgomis užgrobti Lietuvos teritoriją. Jos vadu buvo paskirtas gen. V. Ivaškevičius. Šios divizijos nemažą dalį sudarė rytuose savo dvarų netekę savininkai, o kareiviai buvo smulkieji bajorai. Vis dėlto joje dominavo kariai iš pačios Lenkijos, pirmą kartą savo gyvenime išvydę tuos „lietuvių-gudų pakraščius“, kuriuos jie vėliau turėjo „vaduoti“ iš lietuvių8 .

1918 m. gruodžio paskutinėmis dienomis lenkai keletą kartų bandė su lietuviais tartis dėl bendro Vilniaus gynimo nuo artėjančios Raudonosios armijos. Tačiau iš tų derybų nieko gera neišėjo, nes lenkai nesutiko pripažinti Vilniaus Lietuvai, o lietuviams prisidėti prie lenkų vadovaujamos Vilniaus gynimo akcijos, siekusios kaip tik įrodyti Vilniaus lenkiškumą ir jį patį prie Lenkijos prijungti, savaime suprantama, nebuvo nė mažiausios prasmės.

Vokiečiams ketinant palikti Vilnių ir artėjant prie jo bolševikams, persikelianti į Kauną Lietuvos vadovybė 1918 m. gruodžio 30 d. 1 pėstininkų pulko vadą J. Galvydį-Bykauską paskyrė visų Vilniaus srityje veikusių kariuomenės dalių vadu ir įsakė ginti nuo priešo miestą bei rytines Lietuvos sienas. Visa valdžia Vilniuje buvo pavesta negausiai Vilniaus karo komendantūrai ir paliktiems kai kurių ministerijų įgaliotiniams9 .

Tačiau tam įsakymui vykdyti jėgų nebuvo. Tuo pasinaudojusi lenkų karinių dalių vadovybė pradėjo elgtis taip, lyg Vilnius priklausytų Lenkijai. 1919 m. sausio 1 d. lenkai paskelbė užėmę Vilnių. Kitą dieną Lietuvos vyriausybės generalinis įgaliotinis M. Biržiška dėl tokių lenkų veiksmų įteikė generolui V. Vejtko griežtą protestą10 .

Lenkams neįstengus atkakliau pasipriešinti, 1919 m. sausio 5 d. Vilnių užėmė bolševikai. Konflikto su lenkais dėl Vilniaus pirmasis etapas baigėsi.

5 Waligora B. Dzieję 85 pulku strzelcow Wilenskich. Warszawa, 1928, p.12; Mienicki R. Wilno w polskim wysylku zbrojnym (Wilno i ziemia wilenska). Wilno, 1930. T. 1, p. 32.

6 Vaitkevičius B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918–1919 metais. Vilnius, 1967, p. 400.

7 Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Klivlendas, 1981. T. 2, p. 60.

8 Waligora B. Dziejж 85 pulku… , p. 154.

9 Laikinosios vyriausybės žinios. 1919, Nr. 2–3, p. 2.

10 Ten pat, p. 4.