| traktuojantis Lietuvos lenkus kaip integralią Lietuvos visuomenės dalį, atveria naujas prielaidas Lietuvos lenkų istorinės sąmonės perspektyvoms. Juo labiau, kad šiame moksliniame diskurse korektiškas ir dialogiškas laikysenas demonstruoja tiek Lenkijos istorikai35, tiek pačios Lietuvos lenkų istorikai36. Antra vertus, XIXa. lenkiakalbę Lietuvos bajoriją pavadinus “litvinais” ir akcentuojant, jog jie virto integralia lenkų nacijos dalimi tik XIXa. pabaigoje su “krajovcais”37, ar net tik tuomet, kai Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai38, susidarė sąlygos šios bajorijos laikysenose ieškoti jau ne lenkų Lietuvoje, bet Lietuvos lenkų identitetų. Ryškiausias tokio identiteto istorinis pavyzdys galėtų būti A.H.Kirkoro pažiūros39. Vis dėlto iki šiol lieka neaiškus tiek formulės “gente lituanus, natione polonus” genezė, raida bei likimas, tiek šios formulės santykis su dabar vartojamomis sąvokomis: “lenkas Lietuvoje” ar “Lietuvos lenkas”. Tačiau jei tipiška “Lietuvos lenko” laikysena manysime esant M.Römerio pažiūras, kurias J.Sawickis įžvalgiai traktavo kaip perėjimą nuo “dvilaipsnės” sąmonės prie “dvilypės”40, tai bent jau dalis žmonių, laikiusių save “gente lituanus – natione polonus” , vadintini lenkais Lietuvoje. Toks teiginys dar labiau sutvirtėtų, jeigu paaiškėtų, kad dvilaipsnė formulė buvo neįmanoma LDK laikais 41, nes tada egzistavo “lietuvių nacija” ar bent jau savarankiška LDK visuomenės civilizacinė sąvimonė42. Tuo tarpu 1795 metai buvo tragiški Lietuvos istorinės sąmonės perspektyvai ( netgi tragiškesni nei Lenkijos). Valstybės netektis privertė lenkiakalbę Lietuvos bajoriją pradėti šlietis prie žymiai brandesnio lenkų, o ne lietuvių “bendruomeninio” gyvenimo. Todėl natūraliai A.Mickevičiui jau “visa Lietuva buvo praeityje”, šubravcai su ironija žiūrėjo į Dionizą Pošką, o XIXa. I trečdalio Vilniaus universitetas tapo vienu iš svarbiausių besiformuojančios lenkų kultūros židinių. Lenkų Lietuvoje sąvimonė natūraliai privedė prie J.Pilsudskio gražiai skambančių federalistinių idėjų ir lietuvių požiūriu ne itin gražios L.Želigovskio praktikos.
Kaip minėta, M.Romerio pažiūros buvo ne “dvilaipsnės”, o “dvilypės”. Tačiau tai jau buvo moderniųjų laikų procesų sąlygotas, o tam tikra prasme, regis, ir naujosios lietuvių nacijos įtakotas reiškinys. O kaip tada iki 1795 –ųjų metų? Lenkų Lietuvoje būta jau nuo XIV amžiaus43. Jie buvo atvykę iš tikros Lenkijos - “Karūnos”, tačiau Lietuvos teisėje tokie atvykėliai buvo traktuojami kaip svetimšaliai. Beje, būta ir LDK savo lenkiško regiono – Palenkės. O šio regiono istorija, prie kurio labai plačiai dirba Baltstogės mokslininkai44, nėra pakankamai
35 J. Bardach. O dawniej i niedawniej Litwie. – Poznan, 1988.
36 J. Sawicki. Mykolas Riömeris ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių tautinės problemos. - Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1999 , t. 15.
37 E. Aleksandravičius. Dėl bajorų luomo vaidmens lietuvių nacionalinės kultūros raidoje. - Literatūros teorijos ir ryšių problemos, Vilnius, 1989, p.39.
38 A. Kulakauskas. Lietuvos bajorija, p.33.
39 Žr.: Z. Medišauskienė. Adomas Honorijus Kirkoras: tarp Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos. - Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, t. 8, p.168 – 193.
40 J.Sawicki. Op. cit.,p. 161 – 173.
41 Tokį teiginį dar amžiaus pradžioje yra išsakęs F.Koneczny . Apie tai plačiau žr. : A.Bumblauskas. Kolizje historiograficzne, p.33 – 34.
42 Ibid., p. 42 – 43.
43 Apie lenkus LDK žr.: M. Kosman. Polacy w Wielkim Księstwie Litewskim. Z badań nad mobilnością społeczeństwa w dobie jagiellonskiej 1386 – 1569. - Społeczeństwo Polski średniowieczej. Zbiór studiów, Warszawa, 1981, t. 1, p. 347 – 378; M. B. Topolska. Polacy w Wielkim Księstwie Litewskim w XVI – XVIII wieku. (Przyczynek do dziejów Polskiej emigracji na wschód w okresie staropolskim). - Lituano – Slavica Posnaniensia. Studia historica, 1987, t.2, p. 147 – 166.
44 Į Lietuvos istorijos istoriografiją būtina įvesti bent jau Baltstogės istorikų leidinius “Studia Podlaskie” bei “Białostocczyzna” (pastarojo 50 –ies tomų bibliografija yra: 1998, t.2. ). |