Kairiųjų jėgų laikraštis "Socialdemokrats" gegužės 4 d. aiškino, kad Vilnius Lenkijai daugiausia reikalingas kaip strateginis punktas, o Lietuvai - kaip ūkinis centras, ir jei Vilniaus srities lietuvių, baltarusių, valstiečiai bei miestiečiai - žydai galėtų laisvai pasirinkti, jie balsuotų už prisijungimą prie Lietuvos. Tai ne specialiai parinkti teiginiai, bet dominavęs tada požiūris visoje Latvijos spaudoje. Pavyzdžiui, iš 10 straipsnių, išspausdintų laikraštyje "Segodnia" 1921 m. sausio mėn. apie Lietuvos—Lenkijos santykius, 9 buvo palankūs Lietuvai ir tik vienas — Lenkijai, bet ir tas pats buvo jos atstovo Rygoje V. Kameneckio interviu.

Pasinaudodama palankia Latvijos pozicija, Lietuva 1921 m. pavasarį bei vasarą suaktyvino diplomatinę veiklą Latvijoje ir iš dalies Estijoje, siekė su jomis sudaryti trišalę Baltijos sąjungą. Buvo tikimasi, kad ši sąjunga sustiprins Lietuvos tarptautinę padėtį, padės jai atsilaikyti prieš Lenkijos agresyvią politiką ir Vakarų valstybių mėginimus primesti Himanso projektą. Suartėjimu su Baltijos šalimis Lietuva taip pat norėjo parodyti, jog apskritai artimų ryšių su kaimynais ji nevengia, nenori izoliuotis, užsidaryti; galėtų su jais net susivienyti į sąjungą, tik siekia ją sudaryti ne su agresyvia Lenkija, o su taikingomis, sau lygiomis valstybėmis - Latvija ir Estija.

Kad deryboms dėl Himanso projekto Lietuvai reikėjo paramos iš šiaurinių kaimynų, liudija daugybė diplomatinių dokumentų. Štai tik trys. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis 1921 m. balandžio 18 d. Lietuvos atstovui Latvijoje D. Zauniui rašė, jog Briuselio derybų palengvinimui būtina kelti Lietuvos ir Latvijos suartėjimo "obalsį"¹³.

Lietuvos delegacija, vedusi derybas su Lenkija Briuselyje, balandžio 25 d. rašte J. Purickiui reikalavo "kuo greičiausia realizuoti Baltijos valstybių politinę—militarinę konvenciją"¹⁴.

Lietuvos atstovas Amerikoje J. Vileišis J. Purickiui irgi rašė, kad Baltijos sąjungos įkūrimas sutrukdytų Lenkijai "sudaryti iš Lietuvos keletą kantonų"¹⁵.