J. Andropovas laikomas liberaliu kovojant su opozicija ir jo priemonės „nebuvo jau tokios drakoniškos“ (196 p.). Bet kartu jaučiamas autoriaus noras pateisinti represijas. J. Andropovo liberalumas grindžiamas tuo, kad N. Chruščiovo laikais politinių kalinių buvo dešimtys tūkstančių, o J. Andropovui tapus KGB vadovu pagal 58 baudžiamojo kodekso straipsnį buvo nuteista tik tūkstantis (197 p.). Šiuo laikotarpiu daugiau taikytos psichologinio poveikio priemonės – profilaktiniai pokalbiai ir kitos viešąja nuomonę formuojančios priemonės. Tačiau kiti šaltiniai byloja, kad J. Andropovo laikotarpiu represijos ir teismai ypač suaktyvėjo. 1965 metais buvo nuteista 20 asmenų, 1968 – 129, o 1969 – 195 asmenys. Iš viso 1976–1980 metais nuteisti 346 žmonės. Tai neišsamūs duomenys, nes kai kurie disidentai buvo baudžiami pagal kitus baudžiamojo kodekso straipsnius1. Autorius pateisina ir psichiatrijos taikymą kovojant su disidentais, juk „vyko šaltasis karas ir visos priemonės, įskaitant ir psichiatrijos taikymą kovojant su disidentiniu judėjimu, yra pateisinamos“ (209 p.). J. Andropovo nuo atsakomybės už šios priemonės taikymą neatleidžia ir faktas, kad ne jis pradėjo ją taikyti. J. Stalino ir N. Chruščiovo laikais ji irgi buvo taikyta, bet ne tokiais mastais. Susimąstyti verčia ir retorinis autoriaus klausimas: „Jeigu J. Andropovas būtų buvęs šiek tiek žiauresnis, gindamas valstybės interesus, kas žino, gal žala valstybės saugumui būtų buvusi gerokai…“ (214 p.). Nors autorius nebaigia minties, iš konteksto ir kitų jo teiginių galima spręsti, kad, jo manymu, dar žiauresnėmis priemonėmis SSRS būtų išsilaikiusi.

J. Andropovo reformų planai gal ir leido sukurti jo, kaip liberalo, įvaizdį, bet žiaurios priemonės kovojant su antisovietinėmis jėgomis ir intrigos siekiant valdžios tam prieštarauja. Reziumuodamas autorius cituoja J. Andropovo asmeninį gydytoją: vis dėlto J. Andropovas buvo išugdytas totalitarinės sistemos ir marksistinės lenininės pasaulėžiūros žmogus, kas ir lėmė jo veiksmus“ (376 p.), o Kalifornijos universiteto politologijos profesorius K. Robsonas kelia prielaidą, kad jei ne J. Andropovo mirtis, tai jo reformos būtų pratęsusios SSRS egzistenciją
(347 p.). Todėl manytina, kad J. Andropovo negalima laikyti naujos kartos politiku. Tokios išvados peršasi perskaičius šią knygą. Biografijos žanras nėra paprastas, nes reikia įsigilinti į kito žmogaus asmenybę, todėl autoriui tik iš dalies pavyko atskleisti sudėtingą, kupiną prieštaravimų J. Andropovo asmenybę, įsigilinti į jo veiksmų motyvaciją, nes į kai kuriuos klausimus duodami paviršutiniški atsakymai. O J. Andropovo ir KGB santykis nublanksta prieš jo politinių intrigų akcentavimą. Autoriaus siekis sumažinti J. Andropovo atsakomybę už politines represijas, psichiatrinėse ligoninėse suluošintus žmonių gyvenimus verčia abejoti ir jo paties objektyvumu.