spektyvos domino tiek didžiąsias, tiek mažesniąsias valstybes. P. Klimas pripažino, kad tuomet tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip savarankiška valstybė, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimai buvo svarstomi kartu su Rusijos problemomis⁵. A. Gaigalaitės teigimu, „Paryžiaus taikos konferencijos vadovai orientavosi į būsimos Rusijos valstybės atkūrimą“⁶. Rusijos klausimas tiesiogiai veikė Čekoslovakijos oficialiąją nuomonę Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Čekoslovakija netgi nežiūrėjo į Lietuvą kaip į savarankišką valstybę ir nebandė jos išskirti iš Pabaltijo konteksto⁷.

Čekoslovakijoje po karo vyravo stiprios rusofiliškos nuotaikos – ten gyveno dauguma Rusijos emigrantų. Pirmasis Čekoslovakijos ministras pirmininkas rusofilas K. Kramaržas⁸ griežtai pasisakė prieš savarankišką Pabaltijo valstybių egzistavimą: „Jis netiki, kad Lietuva įgytų nepriklausomybę, jau nekalbant apie estus ir latvius, nes anksčiau ar vėliau Rusija atgysianti ir sutvirtėsianti [...]“⁹. K. Kramaržas savo nuostatas Lietuvos atžvilgiu išdėstė 1919 m. rudenį susitikęs su Lietuvos delegacijos nariais Paryžiaus taikos konferencijos metu. Lietuvos atstovų teigimu, K. Kramaržo siūlymai išlikti Rusijoje federaciniais pagrindais „prieštarauja pamatiniam ir elementariam Lietuvos tautos ir valdžios nusistatymui“¹⁰. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministras E. Benešas taip pat asmeniškai nebuvo suinteresuotas pripažinti Pabaltijo valstybes, jį domino tik Rusija ir santykiai su ja. L. Švecas atkreipė dėmesį į tai, kad aukščiausieji Čekoslovakijos valstybės vadovai (T. G. Masarykas, E. Benešas ir kiti) ir Tautos demokratų partija (vad. K. Kramaržas) laikėsi bendros pozicijos, kad turėtų išlikti stipri ir demokratinė Rusija, skyrėsi tik būdai, kuriais tai reikėtų pasiekti¹¹. Čekoslovakijos oficialieji sluoksniai dėl Pabaltijo savarankiško egzistavimo laikėsi rezervuotai¹² .

Lietuvos oficialieji sluoksniai tiek Čekoslovakijoje, tiek kitose šalyse siekė, kad Čekoslovakija pripažintų Lietuvą de jure (taip pat užmegztų diplomatinius santykius). Lietuvos vyriausybė žengė pirmąjį žingsnį, kai pasiuntinys Berlyne J. Šaulys 1919 m. vasario 21 d. savo laiške Čekoslovakijos pasiuntinybei paprašė užmegzti diplomatinius santykius. Lietuva savo kandidatu į Prahą siūlė D. Malinauską, kadangi jis išmanė šios šalies politinę situaciją, mokėjo čekų kalbą. E. Benešą pavadavęs ministras pirmininkas A. Švehla sutiko su lietuvių sąlygomis tuo atveju, jeigu nebus kalbama apie oficialų di-

___

5 Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius, 1991, p. 22.

6 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas, 1999, p. 49.

7 Švec L. Ruskį otįzka a problém uznįnķ nezįvislosti pobaltskżch stįtš v Československé zahraničnķ politice v letech 1918–1921 // Českż časopis historickż. 1994/1996, č. 2, s. 336.

8 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos posėdžio protokole K. Kramaržas charakterizuojamas „kaipo rusų draugas ir Rusijos orientacijos šalininkas Čekijoje“. Žr.: Lietuvos delegacijos posėdžio 1919 09 22 protokolas Nr. 87 // LCVA. F. 383, ap. 7,
b. 13, l. 196.

9 Lietuvos delegacijos posėdžio Nr. 87 protokolas 1919 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 13, l. 196.

10 Lietuvos delegacijos posėdžio Nr. 87 protokolas 1919 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 13, l. 196.

11 Švec L. Ruskį otįzka a problém uznįnķ nezįvislosti pobaltskżch stįtš v Československé zahraničnķ politice v letech 1918–1921 // Českż časopis historickż. 1994/1996, č. 2, s. 319.

12 Minėtoji pozicija Lietuvos atžvilgiu išryškėjo Lietuvą priimant į Tautų Sąjungą. 1921 m. rugsėjį vykusiuose Tautų Sąjungos posėdžiuose Ženevoje Čekoslovakijos delegacijos pirmininkas buvo E. Benešas, tačiau jis iš Ženevos greitai išvyko. Tautų Sąjungos sudarytoje komisijoje naujoms narėms priimti Čekoslovakijai atstovavo jos pasiuntinys Paryžiuje Š. Osuskis. 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą „už“ balsavus 36 delegatams, tačiau tarp delegatų, kurie susilaikė ir komisijose, ir galutinio balsavimo metu, buvo Čekoslovakijos (taip pat ir Jugoslavijos) atstovai.