| laikytojų-kreditorių įpėdinių rankas. Kaip ryškiausią tokio ilgalaikio įkeitimo pavyzdį daugelis tyrinėtojų nurodo Voluinės Vladimiro bei Lucko ir didesnės šių seniūnijų žemių dalies įkeitimą kunigaikščiams Sanguškoms. 1506 m. sausio 5 d. didysis kunigaikštis Aleksandras už 1000 kapų auksinų įkeitė Voluinės žemės maršalkai, o vėliau Lucko seniūnui Teodorui Januševičiui Vladimirą su valsčiumi, o paskui už 400 kapų – ir Lucką. Tuo tarpu vien iš Lucko pilies muitų kiekvienais metais įkaito laikytojas gaudavo 200 kapų pajamų. Po Teodoro Januševičiaus mirties jau Žygimantas Senasis 1508 m. gegužės 26 d. leido kitam, dar turtingesniam didikui kunigaikščiui Andriui Sanguškai grąžinti Januševičiaus našlei 1400 kapų ir pačiam valdyti visas tas žemes, iki jos bus išpirktos. Po kunigaikščio Andriaus mirties 1529 m. įkaitas perėjo jo sūnui Teodorui, kuris 1531 m. rugpjūčio 21 d. nutarė „dovanoti“ didžiajam kunigaikščiui skolą, mainais gaudamas privilegiją laikyti tas žemes „iki gyvos galvos“50. Šito įkaito (kaip ir kai kurių kitų) „istorija“ kiek koreguoja M. Vladimirskio-Budanovo teiginį apie įkaito „amžinumą“ – įkaitas kartais keičia savo pavidalą ir virsta „amžino laikymo“ ar valdymo objektu.
PLS konkrečiai neįvardija įkaito teisės subjektų, nekalba nei apie jų turtinę, nei socialinę padėtį, tačiau paties įkeitimo sandorio esmė reikalauja iš jo dalyvių tam tikro turto „cenzo“. Dviprasmiškoje situacijoje atsiduria valstiečiai (ypač didžiojo kunigaikščio). Jų padėtis visuomenėje ir XVI a. pirmojoje pusėje likviduojamo valstiečių alodo apraiškos („tai netiesiogiai patvirtina kai kurie PLS straipsniai ir jau visiškai aiškiai įtvirtina papildomieji plačiosios redakcijos straipsniai“51 bei kai kurie teismų aktai52) lyg ir darytų valstiečių dalyvavimą įkaito operacijose sunkiai įmanomą. Juolab kad panašaus pobūdžio draudimas valdovo valstiečiams aktuose užfiksuotas dar gerokai iki PLS priėmimo53. Tačiau nepaisant viso šito apstu ir aktų, kuriuose valstiečiai (tiesa, dažniausiai didžiojo kunigaikščio) dalyvauja įkeitimo sandoriuose kaip įkeičianti pusė54. K. Jablonskis teigia, kad „valstiečiai galėjo įkeisti <…> savo žemės sklypus, gavę savo feodalų sutikimą.“55 Negana to, valstiečiai būdavo ir įkaito laikytojai (tiesa, mums žinomi faktai kiek vėlesni, jau įsigaliojus Pirmajam Statutui). 1530 m. balandžio 5 d. Žygimanto Senojo maršalkos Motiejaus Vaitiekaičio Jonaičio teismas nagrinėjo dviejų valdovo arklininkų (valstiečių) ginčą dėl žemės pirkimo–pardavimo. Per teismą paaiškėjo, kad anksčiau (matyt, dar iki PLS priėmimo) žemė buvo įkeista56. Vėlgi 1530 m. birželio 4 d. karalienės Bonos raktininkui (valstiečiui) Mikitai Grinevičiui, „nors ir nevalia pardavinėti
________________________________________________
50 AKS, t. III, Lwów, 1890, p. 56–57, Nr. LXXXVI; p. 340, Nr. CCCLVI; p. 389, Nr. CDXIX; И. Малиновский. Сборник материалов, относящихся к истории панов рады Великого княжества Литовского. Томск, 1901 (toliau – И. Малиновский. Сборник), c. 1, № 1; c. 17, № XVI; М. К. Любавский. Литовско-русский сейм. Москва, 1900. C. 177–178.
51 Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji Teismų bylų knyga. Vilnius, 1997 (toliau – LM. 4 TBK), p. XXXIII (turimi galvoje VI. 6 ir VIII. 21 str.).
52 Ten pat, p. 220, Nr. 256; p. 400, Nr. 503.
53 АЛМ, т. I, вып. 2, с. 86, № 595 (1501 m.); toks draudimas pakartotas 1525 m. (žr.: Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12, Vilnius, 2001 (toliau – LM. 12 UžK), p. 363, Nr. 453).
54 АЛМ, т. I, вып. 1, с. 124, № 316 (1496 m.); LM. 12 UžK, p. 458, Nr. 598 (1526 m.); LM. 6 TBK, p. 45, Nr. 35 [1528 m.] ir kt. Valstiečius kaip įkaito teisės subjektus mini ir kiti autoriai (žr.: М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение, с. 16–17; И. П. Новицкий. Содержание актов о крестьянах // Архив Юго-западной России. Киев, 1876. T. I, ч. 6 (toliau – И. П. Новицкий. Содержание актов), с. 11; J. Jurginis. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962. P. 154).
55 K. Jablonskis. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 1979. P. 210.
56 LM. 6 TBK, p. 114, Nr. 157: „<…> отецъ его небожчыкъ Лаврынъ заставилъ мне поле свое отчызное в трох копахъ грошей <…>“ |
dizainas ir programavimas giriaus