Profesoriaus kun. Pauliaus Rabikausko SJ, tiksliai užfiksavusio suvažiavimo darbų eigą, dėka sužinome apie įvairią E. Turausko veiklą, domėjimąsi įvairiais Lietuvos klausimais. Štai prof. kun. P. Rabikausko SJ užfiksuota medžiaga.

LKMA IV suvažiavime dalyvavo 17 LKMA narių – tarp jų, kaip minėta, ir E. Turauskas⁷⁹. Nors pats E. Turauskas jokios paskaitos neskaitė, tačiau aktyviai įsitraukė į daugelį diskusijų. Po dr. kun. Antano Liuimos SJ paskaitos „Mistinio Kristaus kūno doktrina sąryšyje su dabarties gyvenimo faktais“, be E. Turausko, diskusijose kalbėjo dr. kun. V. Cukuras, dr. prel. L. Tulaba ir dr. kun. V. Balčiūnas. Jie nagrinėjo daug su svarstyta medžiaga susijusių klausimų, apie kurią nors paskaitos dalį arba apie išdėstytos teorijos išplaukiančias praktines išvadas“⁸⁰.

Prof. dr. Z. Ivinskio tema „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo) taip pat susilaukė diskusijų. E. Turauskas priminė, kad Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius ne kartą drumstė kryžiuočių ir lenkų savo naudai nukreipta propaganda ir pageidavo, kad kada nors būtų pateiktas objektyvus šiuos santykius nušviečiąs vaizdas⁸¹.

Diskusijose po dr. Stepono Matulio paskaitos „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795–1940“ E. Turauskas pabrėžė, kad reikia „pasakyti tiesą ten, kur reikia ją pasakyti“, kalbėjo apie Lenkijos, o vėliau ir Lietuvos konkordatų su Šventuoju Sostu susidarymo aplinkybes ir niuncijaus ark. R. Bartolonio buvimą Lietuvoje. „Praėjus su viršum 30 metų, dabar aiškiai matoma, kad 1925 m. iš lietuvių pusės buvo parodyta daug grubaus netakto ir naivumo. Šv. Sostas negalėjo nesiskaityti su faktine politine padėtimi, bet, iš antros pusės, parodė ir atsargumo, tuo prileisdamas, kad nelaikė padėtį galutine. Lietuvos konkordatas 1927 m. buvo sudarytas skubotai ir jo iniciatorius profesorius A. Voldemaras, ministeris pirmininkas, turėjęs savų tikslų: jis norėjęs patraukti į savo pusę katalikus.“⁸²

Paskaitininkas dr. S. Matulis nesutiko su E. Turausko teigimu, „kad Lietuvos konkordatas tebuvęs Lenkijos konkordato nuorašas. Atidžiau abu konkordatus palyginus, išaiškėja, jog Lietuvos konkordatas savo tobulumu gerokai prašoka lenkiškąjį. Tai pripažįsta ir pasaulinio garso teisininkai. Ne tik konkordato pagreitinimą, bet ir jo turinį nulėmė arkivyskupas J. Matulaitis“⁸³.

Karštų diskusijų sukėlė ir dr. kun. Prano Brazio paskaita „Medicinos etika pagal popiežių direktyvas“. E. Turauskas, „prisiminęs prieš 4 metus Pax Romana juristų kongrese svarstytą skyrybų klausimą, pastebėjo, kad Bažnyčia didesne priešvedybine kontrole gal galėtų užbėgti už akių daugeliui vėliau gyvenime iškylančių negerovių bei skaudžių dramų“⁸⁴.

Tačiau plačiau LKMA mokslinės veiklos E. Turauskas dėl finansinių sunkumų negalėjo išplėtoti: negalėjo savo lėšomis nuvykti į už Atlanto organizuojamus Katalikų akademijos suvažiavimus. Tiesa, jis kurį laiką buvo įtrauktas į LKMA organizacinę veiklą, deja, ir čia gana neilgai.

1959 m. gegužės 25 d. LKMA Centro valdybos išsiuntinėtuose kandidatų į centro valdybą bei revizijos komisiją sąrašuose (jau buvo pasibaigusi ankstesnės valdybos bei komisijos kadencija, nes rinkimai vyko korespondenciniu būdu), tarp 10 kandidatų į revizijos komisiją buvo ir E. Turauskas⁸⁵. Susumavus rinkimų rezultatus, paaiškėjo, kad į revizijos komisiją daugiausia balsų gavo prof. J. Eretas (55), E. Turauskas (32) ir dr. J. Grinius (32)⁸⁶. Tačiau