| nepateikta duomenų apie raštingų žmonių išsilavinimą, nes raštingais tada buvo laikomi visi mokantys skaityti ir rašyti. Nepavyko bent apytiksliai nustatyti aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičiaus. Kauno komercijos mokyklos direktoriaus Z. Žemaičio surinktais duomenimis, 1919 m. pabaigoje Lietuvoje buvo tik apie 300 mokytojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, arba 10 kartų mažiau, negu jų reikėjo6. Švietimo ministerijos duomenimis, 1921 m. Lietuvoje tik 5 žmonės turėjo aukštąjį gamtos mokslų išsilavinimą; tiek pat buvo ir agronomų7. Visa tai rodė, kad būtina steigti nacionaline aukštąją mokyklą. Antra vertus, tai akivaizdžiai rodo, kokia buvo pradžia, kai reikėjo pradėti kurti valstybinę visų lygių švietimo sistemą ir rengti nacionalinius kadrus visoms gyvenimo sritims nepriklausomoje Lietuvoje.
Lietuviams turėti savo nacionalinę aukštąją mokyklą vertė pats gyvenimas, didėjantys socialiniai bei kultūriniai krašto poreikiai. To primygtinai reikalavo ir visuomenė, jaunimas. 1919 m. pabaigoje Lietuvoje buvo apie 1000 jaunuolių8, baigusių gimnazijas ir norinčių siekti aukštojo mokslo, bet pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos nuniokotame krašte net ir pasiturintys žmonės dar nepajėgė siųsti savo vaikų mokytis į užsienį. Savos aukštosios mokyklos steigimo šalininkai, be kitų motyvų, nurodydavo ir tai, jog nacionalinės aukštosios mokyklos įkūrimas pakels Lietuvos prestižą užsienyje, kad nacionalinis universitetas - tai valstybės savarankiškumo ir nepriklausomybės simbolis. Kaip žinoma, nepaisydama ūkio suirutės ir labai sunkių politinių sąlygų, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. pabaigoje buvo numačiusi skubiai atkurti Vilniaus universitetą, ir jau 1919 m. sausio 1 d. turėjo būti atidaryti du fakultetai - Teologijos (11 katedrų) ir Socialinių mokslų (26 katedros). Tačiau 1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės Tarybos priimtas Vilniaus universiteto statutas9 dėl sunkių sąlygų nebuvo pradėtas įgyvendinti. Pagrindinė priežastis, kaip rašė savo atsiminimuose vienas iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarų P. Klimas, nebuvo lėšų10. Po metų Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis pagerėjo. Tačiau dabar vyriausybės politika aukštojo mokslo srityje pasikeitė. Motyvuodama lėšų ir mokslo personalo stoka, ji laikinai atsisakė nacionalinės aukštosios mokyklos steigimo idėjos. Suprantama, aukštosios mokyklos įkūrimas ir išlaikymas brangiai kainavo, o valstybė tuo metu nebuvo turtinga. Tačiau jau 1918 m. buvo tikimasi tam reikalui surasti lėšų, o po metų galimybės padidėjo, juolab kad aukštojo mokslo tikslams jau buvo skiriamos tam tikros sumos. Be to, iki 1919 m. pabaigos į Lietuvą sugrįžo nemaža karo išblaškytos lietuvių mokslinės inteligentijos, ir mokslo personalo gerokai padaugėjo, lyginant su 1918 m. Tačiau valstybiniuose sluoksniuose vyravo ir buvo pradėta įgyvendinti nuo- |
dizainas ir programavimas giriaus