neaptinkame šventųjų miškelių motyvo. Vienintelė pagonių religijos atribucija čia apibūdinama dievų stabais, kurie buvo pas Netimerą. Šis faktas užmena dar kelias mįsles: ar Netimeras buvo tiek pasaulietinis, tiek dvasinis genties vadovas? ar tie stabai buvo jo ar ir jo genties? Kaip ir šv. Vaitiekaus atveju, galime išskirti bent dvi didesnes Brunono nužudymo motyvacijos grupes: profaninę (buitinę) ir sakralinę (religinę).

Profaninės motyvacijos grupės esmė yra numanymas, kad Zebedinas (Netimero brolis) netiesiogiai keršija Brunonui už nutrauktus šeiminius ryšius, nors galbūt kerštas pirmiausia yra skirtas pačiam Netimerui. Juk Netimeras nužudo kitą savo brolį, kuris nepaklūsta reikalavimui priimti krikščionybę. Beje, šis nepaklusimas rodo susiklosčiusią to meto valdžios ar vyresnybės paprotinę teisę kitų genties žmonių atžvilgiu: Netimeras kaip vadovas įsako broliui priimti krikščionybę, taigi faktiškai išlaikomas cuius regio, eius religio principas. Šio principo ignoravimas sukelia neigiamą reakciją. Anoniminio brolio nužudymas parodo, jog Netimeras jautėsi galįs savo nuožiūra (arba atvirkščiai – su genties sutikimu) pasielgti su prasižengėliu taip, kaip, matyt, reikalavo to meto paprotinė teisė. Be to, Netimeras turėjo ir tiesioginį savo žmonių palaikymą: su Brunonu buvo sutarta, kad stebuklui įvykus apsikrikštys ne tik Netimeras, bet ir jo žmonės. Tad nužudytasis brolis ignoravo ne tik Netimero, bet ir visos genties valią. Jeigu paprotinės teisės normatyvai buvo pakankamai griežti, brolis, atsisakydamas paklusti bendruomenės valiai, pats save pasmerkė. Kita vertus, nubausti prasižengėlį galbūt buvo tiesiogiai suinteresuotas ir pats Netimeras. Priešingu atveju būtų galima suabejoti pačiomis Netimero galiomis. Juk Netimeras buvo suinteresuotas išlaikyti savo valdžią ir po krikšto (arba, kaip aiškėja iš hagiografijų, – valdžią perleisti sūnui). Taigi pats krikštas nelėmė ankstesnės paprotinės teisės pakeitimo ir krikščionis Netimeras su savo broliu elgėsi vadovaudamasis įsigalėjusia paprotine teise. Galima įtarti, jog Zebedenas šią koliziją gerai suvokė, bet negalėdamas įkąsti Netimerui (kaip vyresniam broliui ir šeimos vadovui) savo kerštą nukreipė prieš Brunoną, kurį ne be pagrindo galėjo kaltinti sujaukus visą nusistovėjusį gyvenimą ir jo paprotines normas. Taigi Brunono nužudymas turėjo ne tokius „sakralius“ motyvus, kuriuos dažnai bandome įžvelgti, pateisindami vieną ar kitą šalį. Kaip matėme, profaninis motyvas turi tokią pat teisę egzistuoti, kaip ir vadinamieji sakraliniai motyvai.

Kita vertus, Zebedenas galėjo nužudyti Brunoną ne tik iš kraujo keršto, bet ir norėdamas paveldėti valdžią. Petro Damianio hagiografijoje užsiminta, kad Netimeras po krikšto norėjo valdžią palikti sūnui, o pats sekti paskui misionierių. Sunku pasakyti, ar šis valdžios perleidimas reiškia paveldimą valdžią. Galime tik numanyti, kad valdžia (ir turtas) iš tiesų vargiai ar galėjo išeiti iš giminės rankų. Iš hagiografijose paliktų užuominų galime daryti prielaidą, jog Netimeras buvo didžiosios šeimos galva. Didžiojoje šeimoje svarbų vaidmenį vaidino broliai. Zebedenas, sužinojęs apie Netimero krikštą ir jo norą apaštalauti bei valdžią perduoti sūnui, galėjo pareikšti pretenzijas į šeimos valdas ir turtą. Šiuo atveju Brunonas galėjo būti palaikytas kaip blogą įtaką Netimerui darantis asmuo, dargi svetimšalis. Pykčio, keršto motyvas šv. Brunonui skirtose hagiografijose yra gana akivaizdus.

Sureikšmindami profaninį motyvą vėl suklysime, nes šv. Brunono nužudymo priežastys greičiau buvo ne sėkmingai padarytas stebuklas, bet pats Netimero ir jo žmonių krikštas. Tai, kad anoniminis Netimero brolis nesutiko priimti krikščionybės, nulėmė jo paties likimą. Netimero krikšte galime įžvelgti religinį (sakralinį) motyvą. Brunono padarytas stebuklas suteikė galimybę išvysti visai kitą – krikščionišką pasaulį, kurio dalimi galima tapti tik apsikrikštijus. Netime-