Tarpukario Kaune stačiatikių bendruomenei daugiausia priklausė rusų tautybės žmonės. Pirmojo pasaulinio karo metais ši bendruomenė neteko didelės dalies savo narių, kurie išsibarstė po įvairius Rusijos imperijos regionus. 1897 m. Kaune gyveno daugiau kaip 19 000 stačiatikių, o 1923 m. šis skaičius sumažėjo iki 3030³.

Pradiniu ir pagrindiniu Lietuvos Respublikos stačiatikių etnokonfesinės integracijos židiniu tapo cerkvė. Vėliau atsirado ir kitų vienijimosi būdų. Draugijų kūrimas ir jų veiklos plėtojimas taip pat buvo labai svarbi stačiatikių bendruomenės vidaus organizacijos forma.

Kauno stačiatikių aktyvesnės organizacinės veiklos bruožai išryškėjo apie 1924–1925 m. Tokį vėlavimą lėmė Pirmojo pasaulinio karo metu patirti sukrėtimai: staigūs demografiniai pokyčiai ir ekonominė krizė bendruomenės viduje, pasikeitusios politinio ir visuomeninio gyvenimo sąlygos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sąstingio būsena, apėmusi Kauno stačiatikius po karo, neskatino jų vienytis bendrų interesų pagrindu į organizacines struktūras. Apie 1925 m. baigėsi stačiatikių aklimatizacijos naujoje valstybinėje ir visuomeninėje terpėje laikotarpis. Bendruomenė ėmė ieškoti aktyvesnių vidinės integracijos formų, todėl susidarė palanki situacija draugijoms steigti. Pabrėžtina, jog draugijos, kitaip nei cerkvė, buvo labiau stačiatikių pasauliečių iniciatyvos bendruomeniniame gyvenime išraiška, nors jų veikloje dalyvavo ir dvasininkijos atstovai.

Keletas faktų iš bendros Lietuvos Respublikos stačiatikių draugijų charakteristikos. 1939 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) duomenimis, šalyje veikė 15 rusų draugijų, iš kurių 7 vadinosi stačiatikių. Pabrėžtina, jog visų stačiatikių draugijų veiklos pobūdis buvo labdaringas. Daugiausiai jų veikė Kaune – 4, po vieną – Panevėžyje, Ukmergėje ir Zarasuose⁴. Be to, šešios stačiatikių moterų seserijos ir vienas ratelis nebuvo įtrauktas į 1939 m. VRM draugijų sąrašą. 1939 m. stačiatikių draugijos sudarė 46,7 proc. visų tarpukario Lietuvos rusų organizacijų. Tai buvo aukščiausias rodiklis iš to meto mūsų krašto tautinių mažumų. Lenkų labdaringos draugijos sudarė 4 iš 11 (36,4 proc.), vokiečių – 2 iš 14 (14,3 proc.), latviai – nė vienos iš 18⁵.

Lietuvos Respublikoje veikė keturios Kauno stačiatikių draugijos: Marijos stačiatikių moterų labdaringoji draugija (įkurta 1924 m.), Šv. Nikolajaus brolija (1926), Šv. Serafimo Sarovsko stačiatikių labdaringoji laidotuvių brolija (1928), Apreiškimo Švč. M. Marijai seserija (1933). Pabrėžtina, kad likusioje Lietuvos dalyje veikė tik trys stačiatikių draugijos: Panevėžio stačiatikių parapijos labdaringoji draugija (1928), Ukmergės stačiatikių parapijos labdaringoji draugija (1929) ir Zarasų stačiatikių parapijos labdaringoji draugija (1930). 1940 m., po Lietuvos okupacijos, visų stačiatikių draugijų veikla buvo sustabdyta.

1. Kai kurie statistiniai faktai apie Kauno stačiatikių draugijas

Šiame straipsnio poskyryje pateiksime keletą statistinių Kauno stačiatikių draugijų apibendrinimų ir nustatysime šių draugijų vietą visų tarpukario Lietuvos stačiatikių draugijų kontekste.

___________________________________________________

3 Lietuvos gyventojai: 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys. Kaunas, 1924, p. 35.

4 1939 m. rugsėjo 28 d. Lietuvoje veikusių rusų draugijų sąrašas // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). F. 377, ap. 10, b. 361, l. 37.

5 1939 m. spalio 10 d. Lietuvoje veikusių lenkų draugijų sąrašas, 1939 m. rugsėjo 26 d. Lietuvoje veikusių latvių draugijų sąrašas, 1939 m. rugsėjo 28 d. Lietuvoje veikusių vokiečių draugijų sąrašas // LCVA. F. 377, ap. 10, b. 361, l. 36, 38, 42.