apibūdinti kaip tiesioginį perėjimą nuo patrimonialinės santvarkos prie luominės santvarkos"¹⁰. H. Lowmianskis remiasi G. von Belowu, kuris pagrindiniu feodalizmo požymiu laikė mediatizaciją, tiesioginio valdinių pavaldumo valdovui santykio nutrūkimą, paverčiant juos valdovo vasalų pavaldiniais.¹¹ I. Jaworskis remiasi H. Mitteisu, kuris leno teisėje skiria asmeninį elementą (vasalitetą ir ištikimybės priesaiką) ir daiktinį elementą (feodą, žemės val­dą), asmeninį elementą laikydamas pirminiu. H. Mitteiso teigimu, svarbiausias dalykas leno teisėje yra ne tam tik­ro žemės sklypo paskolinimas (Grundstuecksleihe), bet pareigybės paskolinimas (Amtsleihe).¹² Čia H. Mitteiso pažiūros (o netiesiogiai - ir I. Jaworskio) labai artimos M. Weberio leninio feodalizmo sampratai. Kiek kitaip sudėsto akcentus K. Avižonis, kuris rėmėsi vokiečių istoriku O. Hoetzschu:¹³ "Lietuvių nobiliai (Adeligen), nors juos galima lyginti su Vakarų Europos baronais ir riteriais, vis dėlto turėjo daug mažiau teisių ir buvo daug stip­riau pririšti prie didžiojo kunigaikščio. Iš tikrųjų Lietuvoje egzistavo kažkas panašaus į leninę santvarką (Lehnswesen) Vakaruose. Valstybės viršūnėje buvo didysis kunigaikštis, suverenas; jam pavaldūs buvo kiti kunigaikš­čiai ir aukštieji nobiliai (Hochadel), kurių atitikmenys Vakaruose buvo hercogai, grafai ir baronai; jiems ir tiesio­giai didžiajam kunigaikščiui buvo pavaldūs likę nobiliai, bajorai, kurie atitiko riterius ir už tarnybą turėjo dvarus (Dienstguertern). (...) Tačiau, kalbant apie feodalizmą Lietuvoje, visada reikia turėti galvoje, kad tai čia teisinga tik tokia pat prasme, kaip ir Lenkijoje, tai yra, kad ir čia kunigaikščio ir tarnybinio dvaro valdytojo santykiuose vi­siškai nėra vasaliteto santykio, abipusės leno pono (Lehnsherrn) ir leno turėtojo (Lehnstraeger) ištikimybės santykio".¹⁴