Dvišalių prekybos sutarčių pasirašymas 1938 ir 1939 metais

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos vyriausybė iš esmės ėmė keisti užsienio prekybos politiką. Tai turėjo tiesioginės įtakos ir Lietuvos prekybos santykiams su Čekoslovakija. Siekiant išlyginti prekybos balansą buvo dirbama dviem kryptimis: 1) Stengtasi didinti ir plėsti Lietuvos eksportą į Čekoslovakiją – išvežti visiškai naujas prekes (žemės ūkio produktus); kadangi jų įvežimas buvo ribojamas, tai derybų metu Lietuvos atstovai siekė išsiderėti kiek galima didesnius įvairių prekių kontingentus⁸⁴. 2) Įvairiais būdais buvo mažinamas Lietuvos importas iš Čekoslovakijos (ypač tekstilės)⁸⁵. Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės siekių – išlyginti prekybos balansą su Čekoslovakija. 1937 m. pirmą kartą po trylikos metų Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos balansas tapo aktyvus Lietuvai 67,2 tūkst. litų⁸⁶.

Ryškūs prekybinių santykių pusiausvyros pakitimai Lietuvos naudai vertė Čekoslovakijos oficialiuosius asmenis peržiūrėti prekybos politikos su Lietuva perspektyvas. Reikėtų pažymėti, kad Čekoslovakijos pasiuntinys Kaune J. Skalickis ne kartą kreipėsi šiuo klausimu į savo šalies užsienio reikalų ministeriją, nes Čekoslovakijai nepavyko išlaikyti eksportuojamų į Lietuvą prekių turėtų pozicijų. Tiek Lietuvos oficialieji asmenys, tiek J. Skalickis buvo tos nuomonės, kad reikėtų pasirašyti susitarimą, tačiau tam prieštaravo atitinkami Čekoslovakijos valdžios atstovai. 1938 m. Lietuvos pasiuntinys
E. Turauskas taip apibūdino šią situaciją: „Čekai visą laiką nesutiko kalbėtis apie balanso išlyginimą ir tai vertė mus, nenorint pasilikti amžiname pasyve, varžyti importą, kas ir privedė prie išlyginto balanso, bet sumažėjusios apyvartos“⁸⁷.

1937 m. pabaigoje Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerija pavedė Olomouco pramonės ir prekybos rūmams ištirti prekybos santykių su Lietuva plėtojimo galimybes, taip pat pasisakyti dėl sutarties pasirašymo. Buvo apklausti svarbiausi Čekoslovakijos gamintojai ir prekybininkai, bendradarbiaujantys su Lietuva, ir ministerijai pateikta 19 puslapių ataskaita. Buvo konstatuota, kad Lietuvos ūkinė bei finansinė padėtis esanti gera ir rekomenduota išlaikyti šią rinką pramoninėms Čekoslovakijos prekėms. Dėl ateities perspektyvų pateiktas toks siūlymas: „Jeigu Lietuva nesusitaikytų su geranorišku leidimu įvežti jų produkciją pas mus su tokiu pačiu nusistatymu ir jeigu ji betarpiškai reikalaus sudaryti sutartį, būtų rekomenduojama tokia tvarka, kuri įvežimui iš kitos šalies nesudarytų jokių apribojimų“⁸⁸. Kiekvienais metais kontingentai turėtų būti iš naujo apsvarstomi. Atsižvelgiant į sunkumus, kurie neleidžia Čekoslovakijai padidinti

___

83 P. Sidzikausko Pro memoria 1937 05 31 // LCVA.
F. 383, ap. 9, b. 110, l. 95.

84 Nuo 1933 m. didėjo ir Lietuvos linų, linų pakulų ir linų sėmenų eksportas į Čekoslovakiją, tačiau šių prekių įvežimas nebuvo ribojamas; jų eksportas sudarė beveik
50 proc. viso Lietuvos eksporto į Čekoslovakiją.

85 1932–1936 m. priimti net specialūs įstatymai, įtvirtinantys Lietuvos importo suvaržymus kai kurioms prekėms ir prekių grupėms. Plačiau: Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis. Kaunas, 1938, p. 61.

86 Užsienio prekyba 1938 m. // Lietuvos užsienio prekyba. Kaunas: Centrinis statistikos biuras, 1938, p. X–XIV.

87 Pasiuntinio E. Turausko Pro memoria 1938 03 11 // LCAV F. 383, ap. 9, b. 110, l. 33.

88 Olomouco pramonės ir prekybos rūmų pranešimas ČR URM 1938 01 26 // AMVZ. IV sekcia, 706, č. 1586/U.