Knygą išleido leidykla „Tiklis“. Ji skirta „moksleiviams, studentams ir visuomenei“. Iš teksto matyti, kad tai yra trumpa pasaulio istorija, nors pavadinime tai neįvardijama. Iš 438 puslapių teksto 35 puslapiai yra skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Apie tą įtarpą ir reikėtų pakalbėti. Siaura apimtis labiau įpareigoja autorių siekti didesnio preciziškumo ir tikslingumo. Pagal tematiką ir chronologiją 3 puslapiai skirti lietuvių etnogenezei, 8 – XIII–XIV a. Lietuvos valstybei, 18 – XVI–XVII a. Lietuvos istorijai ir 6 – XVIII amžiui.
1. 183–185 p. rašoma apie lietuvių kilmę. Ji datuojama V–VI a. ir teigiama, kad lietuviai atsirado prie Neries ir aukščiau jos santakos su Šventąja.
Šiuolaikinis mokslas (lituanistai, archeologai, antropologai) įžvelgia lietuvių pradžią artimesnę vakariniams baltams – prūsams ir jotvingiams. Lietuvių gyvenamasis plotas prasideda pietinių baltų dalyje. Šiaurėje buvę vėlesni gyventojai.
2. Dėl Lietuvos krikšto, p. 196.
Istorinėje literatūroje jau pradėta diskutuoti, ar 1387 m. buvęs Lietuvos, ar tik lietuvių krikštas. Bet ne apie tai. Tos diskusijos autorė galėjo ir nežinoti. Ji, veikiama sovietinės istoriografijos, Lietuvos krikštą pavaizdavo kaip luominių privilegijų suteikimą bajorams, bažnyčiai, Vilniaus miestui.
Šiandien galima pasakyti daugiau: apie Vilniaus vyskupijos ir pirmųjų parapijų įsteigimą, popiežiaus pripažinimą, privalomą visų lietuvių krikštą ir krikšto aplinkybes.
3. Krėvos sutartis 1385 m., p. 195.
Pasak autorės, „tauta nesuvokė turinti valstybę“. Neaišku, kokią tautą autorė turi mintyje.
Lietuviai mokėjo mokesčius valstybei ir privalėjo ginti valstybės sienas. Dar žinomas „visuotinis šaukimas“ į karą. Jei kalbama apie bajorų luominę tautą, tai jos dar nebuvo. Neaišku, kokios 1386 m. „neliko valstybinės institucijos“. Iš 1385 m. sutarties nepaminėtas svarbus Jogailos įsipareigojimas grąžinti Lenkijai jos prarastas žemes. Tiesa, sutarties tekste šios žemės neįvardijamos, bet galima numanyti, apie ką kalbama. O tai buvo viena iš svarbiausių Krėvos sutarties sąlygų.
4. 214 p. rašoma, kad iki Liublino unijos (1569 m.) buvo LDK bajorų suvažiavimai arba seimai. Tai yra diskutuotinas klausimas. Ar galima Ponų Tarybos suvažiavimus, nors dalyvaujant bajorų atstovams, bet be sprendžiamojo balso, vadinti seimais?
5. 218 p. autorė pareiškė, kad „iš esmės Liublino unija buvo tragedija“, suprantama Lietuvai. Nežinia, iš kur paimtas toks pesimistinis teiginys.
Šiuolaikinė mūsų istoriografija Liublino uniją suvokia ir kaip Lietuvos atstovų pastangomis | 
dizainas ir programavimas giriaus