Naujesnėje rusų istoriografijoje Naugardo politinės kryžkelės klausimas taip pat specialiai nenagrinėtas – jam neskirta specialių monografijų ar straipsnių, tačiau bendruose veikaluose jau daugiau gvildenamas. Minėtinas K. Bazilevičiaus veikalas „Rusų centralizuotos valstybės politika. XV a. II pusė“, kuriame autorius gana konceptualiai, bet glaustai svarsto Naugardo situaciją prieš prijungiant prie Maskvos⁵⁶. Taip pat nagrinėjamą temą šiek tiek analizavo V. N. Bernadskis leidinyje „Naugardas ir Naugardo žemė XV a.“⁵⁷, L. V. Čerepninas veikale „Rusų centralizuotos valstybės susidarymas XIV–XV amžiais“ nagrinėja Naugardo prolietuvišką pasirinkimą kitu aspektu – t. y., kas rėmė šią idėją, o ne kokia buvo pati idėja⁵⁸. Iš dalies aptaria ir V. Janinas darbe „Naugardo posadnikai“, pagrindinį dėmesį skirdamas vidinio Naugardo pasidalijimo (pgl. užsienio politikos orientaciją) problemoms⁵⁹. Naugardo savarankiškumo laikotarpį nagrinėja I. Lepko⁶⁰, probėgšmais Naugardo žlugimo peripetijas apžvelgia R. Skrynnikovas (nors darbas „Naugardo tragedija“ skirtas vėlesnei epochai)⁶¹.

Bažnytinį aspektą aptaria E. Golubinskis „Rusų bažnyčios istorijoje“⁶², A. S. Choroševas „Bažnyčia Naugardo feodalinės respublikos socialinėje-politinėje sistemoje“⁶³.

Lenkų istoriografijoje Naugardo žlugimo istoriją (daugiausia santykius su Lietuva) nagrinėjo L. Kołankowskis „LDK istorijoje Jogailaičių laikais“⁶⁴, iš dalies – F. Papée⁶⁵ darbe „Lenkija ir Lietuva baigiantis viduramžiams“. Plačiau Naugardo situaciją prieš prijungiant prie Maskvos tyrinėjo F. Koneczny veikale „Lietuva ir Maskva 1449–1492 metais“, atlikdamas keletą plačių analizių (pvz., „laisvų žmonių“ sąvokos reikšmės ir pan.)⁶⁶. Iš dabartinių tyrinėtojų Naugardo problematiką nagrinėja K. Krupa. Autorė, kiek žinoma, daugiausiai tiria tarnybinių lietuvių kunigaikščių ryšius su Naugardu, neskiria dėmesio Naugardo pasirinkimui tarp Maskvos ir Lietuvos⁶⁷.

Naugardas 1456–1478 m.: politinės raidos koncepcija

Šiame įvadiniame skyriuje glaustai dėstoma nagrinėjamo laikotarpio Naugardo politinės istorijos samprata⁶⁸.

XV a. II ketvirtyje Naugardas užsienio politikos požiūriu atsidūrė gana palankioje padėtyje – Maskvos didžiąją kunigaikštystę (MDK) draskė pilietinis karas, ir Naugardas tuo metu galėjo nebepaisyti Maskvos jėgos. Beje, antrasis „didysis“ Naugardo kaimynas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – panašiu laiku, po Vytauto mirties, išgyveno vidinių kovų laikotarpį. Negana to, apytikriai tuo pačiu metu – nuo 1429⁶⁹ iki 1458-ųjų – prie Naugardo valstybės vairo stojo neeilinė figūra – arkivyskupas Eutimijus II Didysis, kurio veikla įvairiais požiūriais kėlė Naugardo, kaip politinio centro, reikšmę⁷⁰.

Tuo metu Naugardas palaikė tradicinius santykius su LDK, t. y. laikė tarnybinius lietuvių kunigaikščius, bet toliau nėjo⁷¹. Naugardas negalėjo likti nuošalyje nuo MDK pilietinio karo. Kaleidoskopiškai keičiantis faktiškiems Maskvos valdovams, Naugardas buvo priverstas reaguoti į šiuos pokyčius. Galiausiai Naugardas pasirinko Dmitrijaus Šemiakos pusę. Svarbu ne tai, kurią pusę palaikė Naugardas, bet tai, kad, Dmitrijui Šemiakai netekus Maskvos, Naugardas ir toliau jį pripažino savo didžiuoju kunigaikščiu, o tai buvo atviras iššūkis faktiškam Maskvos val-