Mūsų išmanymu taikos sutartis su Rusais negali mūsų nepriklausomybę nei apgint, nei jai pakenkt. Jei Rusai bolševikai mum Vilnių su apygarda grąžint nenorės, arba sumanys pagrobt net visą Lietuvos teritoriją, tai priežasčių ras jie pakankamai, tik reikia jiem savo norų įvykdymui ganėtinai pajėgų. Ir mes, iš tikrųjų, randam pasauly daug pavyzdžių, kada stiprioji valstybė pagrobdavo silpnesniąją, ir savo jėga remdamasi priežasčių rasdavo“17. Paminėjęs keletą pavyzdžių iš XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pasaulio istorijos J. Plečkaitis tęsė: „Sutartys negelbės, jos – bejėgės, jos popierio gabalas. Ir dėl to bolševikai, jei jie tik norės ir pajėgs, mūsų kraštą galės pagrobt, nežiūrint ar sutartis su jais bus padaryta ar ne.

Skirtumas tiktai tame, kad padarius taikos sutartį bolševikams būtų ne taip patogu mūsų kraštas okupuoti. Su mumis susitaikius, pradėjus prekybą, apskritai, nustačius santykius – jau daug sunkiau rast ganėtinos priežasties sutartį laužyt“18. Balsuojant pirmuoju skaitymu prieš ratifikavimą nebalsavo nė vienas seimo narys, o susilaikė tik 4 socialdemokratai – S. Kairys, K. Bielinis, V. Čepinskis ir S. Digrys19. Pirmieji trys buvo socialdemokratų lyderiai ir priklausė žymiausių Steigiamojo Seimo oratorių grupei kartu su dar vienu socialdemokratu – advokatu K. Venclauskiu, kuris baigė teisės studijas Dorpato (Tartu) universitete dar 1903 metais. Tuo tarpu Steponas Kairys turėjo inžinieriaus specialybę, įgytą Peterburgo technologijos institute, o Vincas Čepinskis, vienas vyresnių amžiumi Steigiamojo Seimo atstovų (gimęs 1871 m.), buvo baigęs chemijos studijas Peterburgo universitete ir beveik trejus metus specializavęsis garsiajame Ciūricho politechnikos institute Šveicarijoje. V. Čepinskis pasižymėjo išskirtine erudicija, puikiai orientavosi istorijos, filosofijos, religijos klausimais, nekalbant jau apie gamtos mokslus. Jo pasisakymai seime būdavo kiek panašūs į akademines paskaitas, ilgi, bet nenuobodūs, paįvairinami humoro intarpais, taikliais ir greitais atkirčiais politiniams oponentams. Tačiau ir V. Čepinskis neišvengdavo ne visada pagrįstų kaltinimų tiems oponentams, karštų ginčų dėl (bent taip atrodo žvelgiant iš aštuoniasdešimties metų perspektyvos) ne pačių svarbiausių dalykų.

Svarstant nuolatinės Lietuvos konstitucijos projektą kairieji pasisakė prieš Respublikos prezidento pareigybę, kurios tvirtai reikalavo krikščioniškojo bloko atstovai. 1922 m. liepos 12 d. posėdyje V. Čepinskis kalbėjo: „Bet toliau aš pasiūlysiu žodžius „Respublikos Prezidentas“ pakeisti žodžiais „Seimo Pirmininkas“. Nes respublikoj prezidentas yra antidemokratingas asmuo, antidemokratinga institucija. Čia gerbiamasis kunigas Vailokaitis juokiasi, jis, matyt, ką kitą mano, bet aš pasakysiu tai ką aš manau. Aš turiu pasakyti, kad tas man ne argumentas, jog šiandien visur yra tokia institucija, kaip respublikos prezidentas. […] Kadangi Lietuvos Respublika yra demokratinė respublika, o mes socialdemokratai esame jos šalininkai, tai mes balsuosime už tai, kad respublikos prezidentas būtų pakeistas Seimo pirmininku“20. Kairiesiems nepavyko pasiekti, kad Lietuva taptų neprezidentine respublika, kaip Estija pagal savo 1920 m. birželio konstituciją. Klausimą dėl prezidento pareigybės tada buvo galima laikyti principiniu,

____________________________________

17 Steigiamojo Seimo darbai, 1920, p. 303.

18 Ten pat, p. 303.

19 Ten pat, p. 306.

20 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 219–224 posėdis, p. 60.