Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybių pažvelgti į Lietuvos istoriją ne tik iš Maskvos ar Kauno, bet ir iš Vidurio ar net Vakarų Europos taško. Profesorius Edvardas Gudavičius ieško Lietuvos kultūroje nebe to, kuo ji unikali, o to, kas ją sieja su Vakarų lotyniškąja kultūra, suformuluoja Lietuvos XV–XVI a. europeizacijos koncepciją³⁷, kur kas tiksliau paaiškinančią senosios Lietuvos istorijos procesus. Europeizacijos kaina Lietuvai buvo jos visuomenės ir kultūros lenkėjimo procesai. Tai leido pažiūrėti į lenkakalbius Lietuvos kultūros aspektus kaip savaimingo ir natūralaus proceso rezultatus, kuriuos E. Gudavičius pavadino antrąja lenkų civilizacijos laida, analogiška ispaniškos ar portugališkos kultūrų laidoms Lotynų Amerikoje etc. Tai akivaizdžiai keitė pažiūrą tiek į Lietuvos lenkus bei lenkakalbius kultūros fenomenus, tiek į Vilniaus universiteto istoriją.

Naujų akcentų iškilo ir lenkų istoriografijoje. Tai, kad LDK, kaip istorinis subjektas, išliko iki pat 1795 m., tvirtai pagrindė lenkų istorikas Juliuszas Bardachas. Šis istorikas sureikšmino XVIII a. pabaigos Lietuvos savarankiškumo siužetą – Gegužės trečiosios konstitucijos pataisą „Zaręczenie wzajemne Obojga Narodów“. J. Bardacho manymu, Lietuvos 1791-ųjų metų karta ir jos veikla tapo atspirties tašku Lietuvos savarankiškumo aspiracijoms per visą XIX a. ir net Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimui 1918 m.³⁸

Taigi šiuolaikinės istoriografijos poslinkiai verčia LDK ir jos sostinės Vilniaus istorijoje ne tiek ieškoti grynųjų „lietuvybės“ apraiškų, kiek įtraukti visą daugiakultūrį, daugiakonfesinį ir daugiakalbį jo paveldą į lietuvių istorinės sąmonės perspektyvas. LDK kultūros europeizacijos konceptas gali padėti įveikti lietuvių savimonės kompleksus, antra vertus, europeizacijos ir „antrosios lenkų civilizacijos laidos“ konceptas atveria naujas istorinės sąmonės perspektyvas su LDK istorija save siejantiems Lietuvos ir Vilniaus lenkams.

Nors lietuvių istoriografija turbūt ir ateityje Lietuvos lenkėjimo procesus vertins neigia-

___

35 Piechnik L. Dzieje Akademii Wileńskiej, t. 1: Początki Akademii Wileńskiej 1570–1599. Rzym, 1984;
t. 2: Rozkwit Akademii Wileńskiej w latach 1600–1650. Rzym, 1983; t. 3: Proby odnowy Akademii Wileńskiej po klęskach Potopu i okres kryzysu, 1655–1730. Rzym, 1987; t. 4: Odrodzenia Akademii Wileńskiej 1730–1773. Rzym, 1990; Piechnik L. Związki kulturalne dawnej Akademii Wileńskiej z Zachodem w latach 1570–1773 // Analecta Cracovensia. 1987, t. 19.

36 Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, sud. L. Jovaiša. Vilnius, 2002.

37 Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999. Konceptualiausi E. Gudavičiaus straipsniai yra įėję į straipsnių rinkinį: Idem. Lietuvos europėjimo keliais. Istorinės studijos, sud. A. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 2002. Žr. taip pat į šį rinkinį neįėjusius straipsnius: Gudavičius E. The Way of Lithuania to the History of the World // Lietuva. 1991, Nr. 1, p. 14–16; Idem. Lietuvos kelias į pasaulio istoriją // Lietuvos istorijos studijos. 1994, Nr. 2, p. 94–100; Idem. Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai: laimėjimai ir praradimai // Kultūros barai. 1994, Nr. 5, p. 57–60; Idem. Lietuvos pritapimo prie Europos istorinė perspektyva // Lietuvos mokslas. 1995, t. 3, kn. 6, p. 4–17; Idem. Lithuania’s road to Europe // Lithuanian historical studies. 1997, Nr. 2, p. 15–27; Idem. The road of the book to Lithuania // Martynas Mažvydas and old Lithuania. Vilnius, 1998,
p. 59–99; Idem. Jak pojawił się model europejskiej kultury Litwinów // Lithuania. 1999, Nr. 1/2 (30/31), p. 47–50.

38 Bardach J. Konstytucja 3 maja a unia polsko-litewska // Przegląd historyczny. 1991, t. 82, zesz. 3–4, p. 383–410; Idem. Konstytucja 3 Maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów z 20 X 1791 roku // Lithuania. 1991, Nr. 3 (4), p. 23–32; Idem. Konstytucja 3 Maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów 1791 roku // Studia iuridica. 1992, t. 24, p. 26.