1943 m. „Lietūkis“ prekių iš užsienio gavo dar daugiau nei 1942 m., tačiau jo duoti „Zentralhandelsgesellschaft Ost“ ir kitoms vokiečių firmoms užsakymai vis vien tebuvo tik labai mažai tenkinami, nors pastarosios tais metais ir dėjo daugiau pastangų parūpinti prekių. Prie to prisidėjo ir žemės ūkio produktų gamintojų premijavimo sistema: pažadams ištesėti prireikė daugiau prekių, negu iki tol buvo tiekiama. Nuo 1943 m. sausio 1 d. iki tų pačių metų lapkričio 1 d. „Lietūkis“ iš vietos fabrikų ir užsienio gavo prekių pardavimo kainomis už 1,95 mln. reichsmarkių. Iš svarbesnių prekių buvo gauta ir „Lietūkio“ skyriams bei rajoniniams kooperatyvams paskirstyta: pasagų – 288,1 tūkst. vnt., pasaginių vinių – 28,7 t, gripų – 930,3 tūkst. vnt., dalgių – 73,4 tūkst. vnt., vinių – 188,8 t, akėtvirbalių – 44 t, peilių cukriniams runkeliams – 80,2 tūkst. vnt., kastuvų – 43,7 tūkst. vnt., kibirų – 32,4 tūkst. vnt., įvairios geležies – 538 t, noragų ir verstuvių – 24,4 t. Iš viso nuo 1943 m. sausio 1 d. iki tų pačių metų gruodžio 31 d. „Lietūkis“ pardavimo kainomis pardavė panašaus pobūdžio prekių už 2,02 mln. reichsmarkių.

Beje, 1943 m. „Lietūkis“ per „Zentralhandelsgesellschaft Ost“ buvo gavęs ne tik Vokietijos ir vokiečių užimtų sričių prekių, bet ir švediškų bei vengriškų. Antai tais metais „Lietūkio“ skyriams ir rajoniniams kooperatyvams buvo paskirstyta: dviražių šakių šienui – 6,9 tūkst. vnt., keturažių šakių sodui – 0,9 tūkst. vnt., keturažių šakių mėšlui – 1,3 tūkst. vnt., kirvių – 22,7 tūkst. vnt., kastuvų – 16,3 tūkst. vnt., geležinių grėblių – 13,8 tūkst. vnt., rankinių pjūklų – 5,6 tūkst. vnt., skerspjūklių – 3,4 tūkst. vnt., pakabinamų spynų – 1,7 tūkst. tuzinų, kaltų – 1,3 tūkst. tuzinų, replių – 0,3 tūkst. tuzinų, keptuvių – 5,8 tūkst. vnt., švediškų dalgių – 17 tūkst. vnt., lygintuvų – 1,2 tūkst. vnt. Visos šios švediškos ir vengriškos prekės, išskyrus dalgius ir lygintuvus, buvo geros ir noriai perkamos24 .

Didmeninėje prekyboje daug reikšmės aprūpinant vartotojus javų gaminiais, iš jų ir duona, turėjo Valstybinis malūnų ir kepyklų trestas, kuris, kaip atskiras ūkinis vienetas, buvo įsteigtas dar sovietų valdymo laikotarpiu – 1941 m. balandį. Šis trestas jungė didesniuosius nacionalizuotus prekybinius malūnus ir kai kurias kepyklas, taip pat prie malūnų buvusias pagalbines įmones – lentpjūves, elektrines, karšyklas, velyklas. Iš viso trestui buvo pavaldūs 53 malūnai ir 15 kepyklų: 14 Kaune ir 1 Šiauliuose. Ne visų kepyklų būklė buvo gera, todėl kai kurias iš jų teko uždaryti. Pavyzdžiui, kaip visiškai netinkamos buvo uždarytos penkios Kauno kepyklos. Dėl karo sąlygų panaikinus laisvą prekybą maisto gaminiais ir sunormavus jų suvartojimą, Valstybinis malūnų ir kepyklų trestas buvo įpareigotas aprūpinti visos Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat produktų negaminančius arba nepakankamai gaminančius (turinčius iki 2 ha žemės) kaimų civilius gyventojus normuotais malūnų gaminiais, įeinančiais į normuotą maisto davinį, būtent: ruginiais miltais (kai kur duona), kvietiniais miltais ir miežinėmis kruopomis ar gruce, o vaikus – manų kruopomis. Tresto kepyklos iš dalies aprūpindavo duona didžiausių miestų – Kauno bei Šiaulių gyventojus. Be to, trestas buvo įpareigotas tam tikrą malūnų gaminių dalį tiekti kariuomenei.

Vis dėlto nacių okupacijos metais, eksploatuojant tresto malūnus, susidurta su nemažais sunkumais. Dauguma tresto malūnų buvo didesniuose centruose – Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Prienuose, Kėdainiuose, Biržuose, o kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Utenos, Zarasų, Telšių, Lazdijų ir Kauno apskrityse, bei visame Vilniaus krašte tresto malūnų visiškai nebuvo. Kadangi trūko transporto, tresto malūnuose

__________________________________________________________________________________

24 1943 12 01 „Lietūkio“ Geležies ir statybinių medžiagų skyriaus pranešimas // LCVA. F. 599, ap. 6, b. 385, l. 8–10.