| nis tyrimas, kurio negalės apeiti nė vienas vėlesnis istorinės kultūros darbas. Tarybos nario Z. Norkaus teigimu, Šermukšnytės disertacija yra svarus indėlis į Vakarų šalyse jau solidžiai konsoliduotą, o Lietuvoje kaip tik šiuo metu besiformuojančią tyrimo sritį, vadinamą istorinės kultūros studijomis. Kitaip nei istorijos mokslui, istorinės kultūros studijoms rūpi ne klausimas, kaipgi iš tikrųjų buvo (L. von Ranke), bet kaip atskiroje visuomenėje tam tikru metu yra socialiai konstruojamos ir rekonstruojamos praeities reprezentacijos, kaip jos funkcionuoja socialinio gyvenimo, koks jis yra dabar, ekonomijoje. Antra vertus, pasak Norkaus, disertacija yra reikšmingas įrodymas, kad VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje jau formuojasi lietuviška – Alfredo Bumblausko istorinės kultūros studijų mokykla3. Tarybos narys pažymėjo, kad disertantė ne tik pasirinko aktualią temą, bet ir ją išnagrinėjo taip, kad įvykdyti abu svarbiausi klasikinės, t. y. istoristinės, istoriografijos reikalavimai monografiniam tyrimui: 1) panaudoti nauji šaltiniai; 2) surastas naujas šaltinių masyvas panaudotas išsamiai. Anot Norkaus, niekas iki Šermukšnytės į jos panaudotus šaltinius tyrinėtojo akimis nebuvo pažiūrėjęs. Darbas yra įspūdingas geros šaltiniotyrinio darbo mokyklos pritaikymo netradiciniam objektui (kinas ir televizija) produktas. Tyrinėtojas, nebaigęs istorijos studijų ir tų įgūdžių neįgijęs (o tai galima pasakyti apie kai kuriuos literatus, vadinančius save kino istorikais), taip gerai to darbo nebūtų galėjęs atlikti. Tarybos narys diskusijoje iškėlė klausimą: ar iš viso įmanoma nemitologizuojanti praeities reprezentacija televizijos priemonėmis? Ar niūdienos radikali demitologizuota praeities reprezentacija televizijoje ir kine nėra geriau atliepianti naują mitologizuotą pavidalą (spėjusį pasikeisti pagal dabarties socialines eurointegracines ir globalizacines realijas)? Taip pat Norkus pažymėjo, kad disertacijoje nacionalizmas suprantamas kiek per siaurai. Šiuo metu Lietuvoje vykstančius praeities reprezentacijos socialinės rekonstrukcijos procesus tiksliau būtų aprašyti ne kaip nacionalistinio naratyvo įveiką, bet kaip etninio nacionalistinio naratyvo transformaciją į pilietinį nacionalistinį naratyvą su tam tikrais transnacionalistiniais motyvais. Tarybos narys A. Poviliūnas pažymėjo, kad disertacija turi akivaizdų taikomąjį pobūdį, konkrečiai – mokyklinei istorijai. Šermukšnytės disertacija bus svarbus šaltinis istorijos didaktikos specialistams integruojant audiovizualines medijas į istorijos mokymo programas. Anot Poviliūno, mažiau nei prieš metus atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad mokiniai linkę pasitikėti tuo, kas jiems neįdomu, ir priešingai. Šis reiškinys verčia diskutuoti apie pamatines mokyklinės istorijos didaktikos nuostatas, o Šermukšnytės disertacija neabejotinai suteiktų tokioms diskusijoms solidesnį pagrindą. Į diskusiją įsitraukusi LRT filmų studijos prodiuserė Rasa Miškinytė išreiškė viltį, kad tarp kino ir televizijos bei akademinės bendruomenių užsimezgęs bendradarbiavimas ateityje stiprės. Anot Miškinytės, šiandieninė televizija be akademinės bendruomenės indėlio būtų primityvaus lygio. Antra vertus, šiuolaikinės visuomenės edukacijos naudojant kino ir televizijos programą turėtų užsiimti abi minėtos bendruomenės, teikiančios aukšto lygio audiovizualinę istoriografinę produkciją.
Reikėtų pažymėti netradicinį gynimo posėdžio pobūdį, kuris, anot Bumblausko, pasireiškė dramaturginiu metodu tarp oficialiųjų oponentų. Šie ne tik oponavo disertantei, bet ir vie-
___
3 2003 m. VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje buvo parengta ir apginta pirma istorinės kultūros studijų žanrą reprezentuojanti Rasos Čepaitienės disertacija „Kultūros paveldo sampratos XX amžiaus Lietuvoje“ (mokslinis darbo vadovas – prof. dr. A. Bumblauskas). Šios disertacijos pagrindu išleista monografija. Žr.: Čepaitienė R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius: LII, 2005. |
dizainas ir programavimas giriaus