rijos dalį. Vis dėlto auditorija atkreipė dėmesį, kad toks metodas rizikuoja ir vėl pajungti technologijos istoriją centriniams vyraujančios ekonominės ir politinės istorijos momentams.

Tokia rizika negąsdino kito pranešėjo – Trondheimo universiteto profesoriaus Håkono Witho Anderseno – jo pasiūlytame modelyje kaip tik išryškinami bendrosios istorijos ir technologijos istorijos susikirtimo taškai. Mokslininko manymu, XX a. Europos istorija turėtų būti perrašyta atkreipiant dėmesį į temas ir įvykius, kuriuose būtent technologija atliko lemiamą vaidmenį ir padarė įtaką viso žemyno raidai. Andersenas formuluoja šešias temas, kuriose ryškiausiai įžvelgiama technologijų įtaka XX a. Europos bendrybėms. Visų pirma, tai fabrikas, kuriame susitelkė įvairiausios technologijų rūšys ir vyko svarbiausi inovaciniai procesai. Į fabriką atėjo inžinerija, laboratorijos, tyrimai, žaliavos, žmonės, kultūra, o iš jo išėjo visi moderniosios visuomenės produktai nuo buitinių prietaisų iki karo mašinų, nuo dizaino idėjų iki ligoninių, universitetų ir kultūrinių industrijų perorganizavimo. Kita kertine tema tapo kelionės ir laisvas žmonių mobilumas, nuo transportavimo į darbą iki masinių atostogų industrijos. Baimės ir kontrolės temą atspindi nesibaigianti XX a. žudymo ir gynybos mašinų pramonė bei įvairiausios masinio žudymo technologijos, užtikrinančios režimų egzistavimą. Dar vienas XX a. Europos simbolis – industrializuota gamta ir visos technologinės svajonės apie pakeistas upių vagas ir gamtą, tarnaujančią žmogui ir mašinai. Tikėjimas mokslo pažanga ir tuo, kad jau tuoj laboratorijoje bus išrastas „vaistas nuo visko“ apibūdina dar vieną Europos bendrybę – mediciną. Visi šie veiksniai paveikė ir XX a. Europos šeimą, kurią, regis, mažiausiai būtų tikėtina nagrinėti pasitelkus technologijos istoriją. Toks požiūris, apimantis šešias temas, be abejo, yra labai originalus ir viliojantis, tačiau konferencija pagrįstai iškėlė jo trūkumus – visų pirma vienų temų dalinį sutapimą su kitomis ir nuoseklios perspektyvos nebuvimą.

Trečiasis pranešėjas – viso projekto idėjinis vadas, Eindhoveno technikos universiteto profesorius Johanas Schotas – pristatė savo siekį perrašyti Europos istoriją kaip iš tiesų transnacionalinę, trimis lygiais atskleidžiant Europos integraciją. Makrolygis atspindėtų „transnacionalinius infrastruktūrų kraštovaizdžius“, mezolygiu būtų nagrinėjami „transnacionaliniai infrastruktūrų režimai“, o mikrolygis atskleistų būdus, kaip šios struktūros buvo sukonstruotos ir veikė. Norėdamas pabrėžti technologijos istorijos svarbą, Schotas ragino nesibaiminti technologinio determinizmo, bet labiau įsigilinti į tai, kas slypi už jo – o būtent visuomenės formavimas technologinėmis priemonėmis.

Platų konferencijos požiūrį demonstruoja ir tai, kad sesijose bei apskrito stalo diskusijose buvo keliami ne tik pamatiniai istoriografijos klausimai, bet nagrinėjami ir platesni bendrosios istorijos ir technologijų kaitos ryšiai. Dažnai klausta, ką mes laikome Europa? Ar tai tik geografinių ribų supratimas (tuomet kurios šalys ją sudaro: ar Rusija įtrauktina į Europą; ir jei taip, tai kokia Rusija ir kokia jos teritorija), ar tai kultūrinė bendrija (neturini bendros politinės sistemos), o gal tik ekonominė erdvė ir bendra rinka, siejama su 1957 m. įsteigta Europos Bendrija?

Taip pat dažnai pateikiamas klausimas buvo, ar pagrįstai standartinę Europos istorijos versiją reikėtų laikyti šaltojo karo iškraipymų rezultatu; ir jei taip, tai kokio dydžio tie iškraipymai? Europos istorijos rašymo sunkumai, ypač kylantys dėl įpročio rašyti nacionalines istorijas, pasiekė kulminaciją apskrito stalo diskusijoje „Comparison and Beyond“ (Lyginamasis metodas ir ne tik), kurioje pranešėjai diskutavo, kaip turėtų būti rašoma Europos istorija. Neat