Trečia, Lietuvos metraščiai yra sena ir nuolat atnaujinama mano tema. Paskutinė jos redakcija pavadinta „Lietuvos metraščiai ir kronikos“, 2002 m. Istorinėje literatūroje jau seniai buvo žinoma ir neginčijamai įrodyta, kad Smolenske prie stačiatikių monopolijos XV a. buvo parašytas ankstyvasis LDK (rusų istorikų vadinamas vakarinių rusų) metraštinis sąvadas. Jau
1428 m. raštininkas Timotiejus Smolenske parašė „Pagyrimą Vytautui“. Manau, kad man pavyko iškelti prielaidą, jog tas rašinys buvo susietas su ruošiama Vytauto karūnacija. O kad
XV a. vidurio metraštiniame sąvade panaudotas vadinamasis Vytauto memorialas, rašytas 1390–1392 m. esant jam bėgliu Ordino žemėje, nustatė S. Smalka. Keletą kartų esu rašęs apie lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, pakliuvusią į vidurinį Lietuvos metraščių sąvadą. Manau, kad ji atsirado XV a. pabaigoje tarp Lietuvių studentų humanistų. Joje siekiama įrodyti Lietuvos valdovų pastangas užvaldyti rusų žemes ir tų žemių sostinę Kijevą. Esą nei Lenkijos, nei Maskvos valdovai to nepadarė, o padarė Gediminas – teisėtas rusų žemių valdovas, ir jo palikuonys. Tos teorijos smaigalys nukreiptas ne į lenkus, o į Maskvos rusus. Dėl plačiosios Lietuvos metraščių redakcijos arba vadinamosios Bychovco kronikos. Istorikų pastangos jos rašymą nukelti į Slucką, pas kunigaikštį Jurijų, kitų – pas Lietuvos kanclerį Albertą Goštautą į Vilnių lieka hipotezėmis. Atrodo, ir man nepavyko (pagal kolegų kritiką) įrodyti, kad ji buvo rašoma prie Vilniaus vyskupo Povilo Alšeniškio.

Ketvirta, knygoje „Žalgirio mūšis“, 1999 m., yra susumuotos žinios iš literatūros ir pasiremta Sveno Egdalio atradimu dėl lietuvių manevro mūšio metu.

Penkta, knygelė „Krikščionybės kelias į Lietuvą“, 2000 m., skirta parodai aptarti, nors joje yra kai kurie momentai dėl bandymų apkrikštyti lietuvius Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais.

Šešta, esu įteikęs leidybai rankraštį apie Lietuvos parapijas XV–XVIII a. Tikiuosi, kad dar šiais metais knyga pasieks skaitytoją. Parapijų tinklas kūrėsi šimtmečiais. Iš pradžių jos atsirado miestuose ir miesteliuose valstybės ir privačiose žemėse. Kaimuose, kurie virto bažnytkaimiais, pirmiausia atsirado parapijų filijos. Jos tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje virto parapijomis. Be fundacijos klebonui negalėjo būti parapijos. O kas skatino tas fundacijas? Kilmingųjų jaučiama atsakomybė prieš Dievą ne tik už savo, bet ir savo pavaldinių dvasinį gyvenimą. Tai rodo fundaciniai aktai ir testamentai. Katekizavimas, giedojimas ir net Šv. Sakramentų teikimas vyko lietuvių kalba. Bažnyčia padėjo išlaikyti lietuvių kalbą ir net etninę liaudies kultūrą, o tai ir buvo pamatas tautiniam atgimimui. Kilmingųjų sulenkėjimas nepasiekė būsimos moderniosios lietuvių tautos kamieno liaudies.

Pažadėti ką nors daugiau parašyti, suprantama, negaliu.